Latvių režisierius Valteras Silis į Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną imasi perkelti kraštiečio Janio Pinupo istoriją. Šis žmogus Latvijoje išgarsėjo paaiškėjus, kad didžiąją dalį savo gyvenimo praleido besislapstydamas miške nuo sovietų armijos. Tačiau spektaklio „Miškinis“ kūrėjas IQ kultūros redaktorei Viktorijai Vitkauskaitei sako, kad jam įdomesnis ne vieno žmogaus likimas, bet ilgalaikiai karo padariniai.
– Grįžkime į 1995-uosius, kai 50 metų prasislapstęs nuo sovietų armijos J. Pinupas grįžo į visuomenę ir Latvijoje tapo sensacija. Jūs tuomet buvote maždaug dešimties. Ar ką nors prisimenate iš tų įvykių?
– Ne, nieko. Iš tiesų pastaruoju metu, kai kalbu apie šį spektaklį, žmonės dažniausiai reaguoja taip: „aha, tikrai, kažkas panašaus tada buvo“. Kiek žinau, pirmiausia šią istoriją pasigavo užsienio spauda, tik po to aprašė Latvijos laikraščiai. Kai ėmiau galvoti apie naują pastatymą, iš pradžių buvo minčių kurti spektaklį apie 70-ąsias Antrojo pasaulinio karo metines. Bet supratau, kad nenoriu kalbėti apie karą, noriu kalbėti apie ilgalaikius jo padarinius. Pamenu, vienas aktorius, su kuriuo kartu dirbome, man aptikus medžiagą apie J. Pinupą, iš karto pasakė: imkis to, tokia istorija verta nacionalinio teatro scenos. Aišku, jis turbūt turėjo omeny Rygos teatrą (juokiasi). Pirmiausia savo idėją pristačiau Kaune rengtame Baltijos šalių dramaturgijos festivalyje, o galiausiai viskas išaugo į spektaklį Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Ši tema įdomi, nes jos negali labai lengvai suvirškinti. Todėl ir norėjau jos imtis. Beje, pradėję dirbti prie šio projekto sužinojome, kad dar 2013 m. su J. Pinupo artimaisiais susisiekė viena filmavimo komanda. Jie galvojo kurti juostą apie J. Pinupo istoriją. Bet paaiškėjo, kad šis sumanymas neįsibėgėjo. Tokios istorijos vis patraukia dėmesį, nes jos universalios. Juk ir Lietuvoje buvo panašaus likimo žmogus – Benediktas Mikulis, tiesa, jis slapstėsi trumpiau (gyvenamojo namo rūsyje slėpėsi 27 metus – IQ past.).
– Dirbate kūrybinės laboratorijos principu, realų faktą paversdamas spektakliu, fikcija. Taigi jūsų statomas spektaklis nėra tiksli J. Pinupo biografija?
– Taip. Mes (V. Silsas ir dramaturgas Janis Balodis – IQ past.) norėjome lokalizuoti jo istoriją, todėl spektaklyje jis tampa Jonu Petručiu iš Musninkų. Siekėme papasakoti tiesiog vidutinės sovietmečio šeimos istoriją, nes tais laikais visi savo spintoje turėjo skeletų. Įdomu, kaip visi su tuo tvarkėsi. J. Pinupo atvejis – tiesiog ekstremalesnė tokio skeleto versija, bet kartu – ir labai atpažįstamas elgesys. Kiekvienas žmogus turėjo pasirinkti, ar paklus sistemai ir plauks pasroviui, ar priešinsis, ar apsimes paklūstančiu ir turės savo paslapčių.
– Ruošdamasis spektakliui daug skaitėte apie J. Pinupo likimą ir asmenybę. Kas jums yra šis asmuo – herojus, bailys, nelaimėlis, o gal tiesiog išskirtinio likimo žmogus?
– Man tinka būtent paskutinis variantas. Nuteisti, pasmerkti kitą labai lengva, bet aš to nenoriu. Įprastai ant postamentų keliame savo herojus. Vienas latvių rašytojas yra klausęs, kodėl neturime paminklų dezertyrams. Pavyzdžiui, Janis buvo tikras patriotas, tam tikrais atvejais – net kiek nacionalistinių pažiūrų. Bet jis buvo ypač taikus žmogus, negalėjo žudyti. Apie jį kaime kalbėdavo, kad šitas net vištos negali užmušti. Todėl keliame klausimą, ar toks žmogus yra mažiau vertingas, nei galintis žudyti? Kokie kriterijai, kuriais remdamiesi smerkiame žmones? Tie klausimai aktualūs ir šiandien, nors jie nepatogūs. Aš, menininkas, noriu juos iškelti į paviršių.
Noriu gilintis ir suprasti, o ne smerkti. Teisti palieku kitiems.
– Teatre nebe pirmą kartą imatės realiais praeities įvykiais grįstos temos. Kaip manote, ar teatras gali atsakyti į klausimus, kas buvo teisus, kas ne, kas buvo auka, o kas – budelis, kalbant ne apie fikciją, bet apie istorinius faktus?
– Manau, kad teatre neturiu duoti atsakymų. Nesiekiu kitiems nurodyti, ką galvoti apie konkretų žmogų, kaip vertinti tikrus įvykius. Noriu gilintis ir suprasti, o ne smerkti. Teisti palieku kitiems.
– Tačiau dėl konkrečių veikėjų, tokių kaip Jonas Petrutis, turbūt turite savo poziciją?
– Tiesiog noriu pamilti savo spektaklių veikėjus ir žmones, su kuriais dirbu. Nesiekiu jų versti stabais. Kai kuriuose ankstesniuose savo darbuose galbūt ir smerkdavau jų herojus. Bet tai tikrai nebuvo geriausi mano darbai.
– J. Pinupo istorijoje labai svarbų vaidmenį atliko jo sesuo, kuri padėjo broliui slapstytis. Ar jos personažas išlieka jūsų spektaklyje?
– Taip, be abejo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad J. Pinupo istorija – lyg šių laikų Robinzonas Kruzas. Bet kai imi gilintis, atsiskleidžia kur kas įdomesnių aspektų. Mūsų spektaklyje, kaip ir J. Pinupo gyvenime, sesuo labai svarbi. Aišku, šį tą apie jos likimą išsigalvojome, be to, ji buvo mažakalbė ir paaiškėjus tiesai beveik nebendravo su žiniasklaida. Man susidarė įspūdis, kad savo gyvenimo ji nelaikė paaukotu broliui, – tai buvo tiesiog jos žmogiška pareiga. Kaime sklandė istorijos, kad ji buvo populiari mergina, bet staiga visiškai užsisklendė, tapo uždara. Mes visi skirtingai įsivaizduojame, koks yra tas sėkmingas gyvenimas. Įdomiausia, kad iš šalies J. Pinupo sesuo atrodė tiesiog pavyzdinga sovietinė pilietė, nors tuo pat metu slėpė šitokią paslaptį. Pavyzdžiui, ji net ėmė rengtis vyriškais drabužiais, kitaip kaime būtų kilę įtarimų, kodėl ji juos perka. Bet čia jau išduodu spektaklio detales, tad daugiau nieko nesakysiu.
– Jūsų spektakliuose dažnai paliečiamos realios, visuomenei puikiai žinomos asmenybės. Kokių jų reakcijų esate sulaukęs?
– Kartą spektaklio „Visi mano prezidentai“ (V. Silio spektaklis apie tris nepriklausomos Lenkijos prezidentus Guntį Ulmanį, Vairą Vykę-Freibergą ir Valdį Zatlerą – IQ past.) atėjo pasižiūrėti V. Zatleras. Visi buvo apstulbę, kai kurie susiėmę už galvų sakė man: Dieve, ką tu padarei! O pats prezidentas reagavo labai ramiai. Mudu šiek tiek pasikalbėjome, bet daugiau V. Zatleras bendravo su jį vaidinusiu aktoriumi, kurį laiką jie net susirašinėjo, tarėsi susitikti. Taigi jokios dramos nebuvo. Visada stengiuosi dirbti labai atsakingai, taip pat statydamas „Miškinį“.
– Jūsų kūrybinė biografija sufleruoja nuostatą, kad menininkas privalo būti pilietiškai aktyvus, nelikti abejingas politikos įvykiams. Ar toks įspūdis teisingas?
– Politika yra labai arti mūsų gyvenimo. Pavyzdžiui, sakome, kad homoseksualams nėra jokių bėdų išlaikyti savo santykius. Bet štai viena latvė draugauja su mergina iš Rusijos, ir jos negali kurti bendrų santykių. Susituokti nevalia, nuolat gyventi Latvijoje – taip pat. Todėl ta moteris priversta mokėti studijų mokestį universitetui ir likti čia kaip studentė, o iš tiesų – bandyti išlaikyti ryšį. Argi tai ne politika? Menininko balsą žmonės išgirsta, jo klausomasi, todėl reikia kalbėti apie tai, kas negerai, kas neteisinga. Vieni mėgsta kurti apie savo asmeninį gyvenimą, pavyzdžiui, performansuose kalbėti apie savo seksualines problemas. Tai nieko blogo, bet aš to nedarau.
J. Balodis, „Miškinis“ (rež. V. Silis), premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre (Laisvės al. 71) rugsėjo 18–20 d.
V. Silis
Gimė 1985 m. Latvijoje.
Latvijos kultūros akademijoje baigė teatro režisūros studijas.
Dirba nepriklausomuose teatruose, nuo 2008 m. ėmė statyti spektaklius Latvijos nacionaliniame teatre.
2009 m. pirmą kartą apdovanotas „Spelmanu nakts“ (Auksinių scenos kryžių atitikmeniu) už spektaklį vaikams ir jaunimui „Apie mamas“. Tais pačiais metais nominuotas geriausio režisūrinio debiuto kategorijoje.
Lietuvoje pristatė spektaklius „Legionieriai“ (2013 m.), „Nacionalinės plėtros planas“ (2013 m.), „Barikados“ (2014 m.).
