Paskutinė padalinta sostinė

Vilniečiams sunku net įsivaizduoti situaciją, kai Gedimino prospektas iki Lukiškių aikštės priklauso Lietuvai, o likusi prospekto dalis su visa arkikatedra – Baltarusijai arba Lenkijai. Būtent taip gyvena kipriečiai, kurių sostinė padalyta per pusę.

Pusė Nikosijos, kaip ir pusė salos (jei tiksliai, tai apie 60 procentų), priklauso Kiprui. O likusi dalis – Turkijai, kuri okupavo šiaurinę salos dalį 1974 metais. Konfliktai tarp saloje gyvenančių graikų kipriečių ir turkų kipriečių vyko nuo pat 1960-ųjų, kai Kipras atgavo nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės. 1963 metais po eilinio susirėmimo miestas buvo padalintas į du sektorius: šiaurinį (turkų) ir pietinį (graikų).

Paaštrėjus vienam iš eiliniu tapusių konfliktų Turkija įvedė kariuomenę į šiaurinę salos dalį, kur vėliau įkurta Šiaurės Kipro Turkijos Respublika, arba tiesiog Šiaurės Kipras. Jį kaip atskirą valstybę pripažįsta tik pati Turkija, tuo tarpu tarptautinė bendruomenė Šiaurės Kiprą laiko okupuota teritorija.

Kurį laiką tarp šalių tvyrojo karo padėtis – praktiškai nevyko joks judėjimas per sieną, tačiau po truputį barjerai buvo šalinami. Panašu, kad per kelis dešimtmečius kipriečiai apsiprato su tuo, kad jų šalis padalyta, nors su tuo nesusitaikė. Vietos gyventojai mielai paaiškina, kaip surasti „Green Line“ („Žalioji linija“, arba buferinė zona, skirianti Šiaurės ir Pietų Kiprą).

Dabar pagrindine Nikosijos gatve (Ledra street) galima be jokių problemų nukeliauti į šiaurinę sostinės dalį. Tiesa, buvusį konfliktą vis dar primena dokumentų tikrinimo punktas, kuris, panašu, labiausiai reikalingas Turkijos pareigūnams – šie uoliai dėlioja antspaudus į pasus. Abipus šio punkto – keliolikos metrų pločio „Žalioji linija“ (iš tiesų nieko žalio ten nėra – kur kas labiau tiktų banalus pavadinimas „Niekieno žemė“) ir plakatai, informuojantys apie draudimą fotografuoti.

Iš Šiaurės į Pietus bei iš Pietų į Šiaurę nuolat kursuoja ne tik turistai, bet ir vietos gyventojai. Dažnai kertantiems sieną siūloma priemonė pasų puslapiams taupyti: antspaudas dedamas ant atskiro balto popieriaus lapo, ant kurio užrašomi asmens duomenys. Grįžtant į Pietų Kiprą reikia parodyti šį lapą arba pasą su antspaudu – jei to nepadarysi, vadinasi, į Šiaurės Kiprą nukritai iš dangaus. O tai nėra taip gerai kaip legaliai kirsti sieną.

Nepaisant abipusio gyventojų judėjimo apsipirkti ar pavalgyti, oficialiai Kipras nepripažįsta Turkijos kontroliuojamo Šiaurės Kipro, taip pat negalima įvažiuoti Šiaurės Kipre išsinuomotu automobiliu. Pietuose išsinuomotu automobiliu galima važiuoti į šiaurinę salos dalį, tačiau, kaip įspėjo nuomos punkto darbuotoja, „at your own risk“ (angl. „savo paties rizika“) – draudimas išvykus negalios, nebus teikiama ir techninė pagalba.

Kur pažvelgsi – Afroditė

Kone apie kas antrą didesnį slėnį arba kalvą Lietuvoje sklando legendos, kad ten prieš daug metų buvo kaimas, kuris kažkuo prasikalto, todėl nežemiškos jėgos pradangino kaimą su visais gyventojais ir bažnyčia po žeme. Esą dar ir dabar sekmadieniais girdėti, kaip bažnyčios varpai skambina.

Panašiai ir Kipro gyventojai nepasižymi dideliu originalumu legendų kūrime. Tik jų legendos ne tokios kraupios ir sukasi aplink deivę Afroditę. Vienur ji maudėsi, kitur šiaip pasirodė. Tačiau bent viena vieta – joje, sakoma, Afroditė gimė – verta dėmesio. Afroditės paplūdimys (juk sakiau, kad kipriečiai šioje srityje nepasižymi originalumu), esantis netoli Pafoso, akį traukia iš vandens kyšančiais didžiuliais akmenimis, už nugaros kylančiais kalnais ir raibuliuojančiu vandeniu.

Tiesa, reikia susitaikyti su tuo, kad paplūdimyje greičiausiai bus nemažas būrys žmonių. Kita vertus, visai šalia driekiasi kone laukinis paplūdimys – tereikia paėjėti 100 metrų.

Pasiekti Afroditės paplūdimį nesunkiai galima beveik iš bet kurio salos krašto – susisiekimas automobiliu Kipre yra beveik idealus. Ypač kai pripranti važinėti kairiąja kelio puse. Per visą salą nutiesta autostrada (maksimalus greitis – 100 km per valandą), ji veda ir į salos viduryje esančią sostinę. Keliai – nemokami.

Teoriškai kelionė gali labai pabrangti, jei nuspręsite per mašinos langą išmesti šiukšlę. Pakelės plakatai įspėja, kad už šiukšlinimą gresia 854 eurų (2950 litų) bauda. Iki šiol galvojau, kad už šiukšlinimą griežtai baudžiama Honkonge – ten galima užsidirbti 1 500 vietos dolerių (510 litų) baudą. Dabar galiu sakyti, kad šiukšlinimas Kipre beveik prilygsta nelegaliam reklaminių skelbimų klijavimui Honkonge (5 000 Honkongo dolerių bauda ir trys mėnesiai kalėjimo).

Tiesa, nesu tikras, ar kas nors kreipia dėmesį į pakelės plakatus Kipre. Mat jeigu būčiau policininkas, vienos kelionės metu būčiau surinkęs pustrečio tūkstančio eurų baudų. Gali būti, kad plakatas įspėja nepilti šiukšlių dideliais kiekiais. Tačiau tokiu atveju derėtų įspėti pakelėse nebarstyti ir branduolinių atliekų.

Maža nepasirodys

Remiantis Europos Komisijos statistika, 76 proc. Kipro gyventojų šneka anglų kalba, 12 proc. – prancūziškai, 5 proc. – vokiškai. Tačiau bent jau kurortiniuose miesteliuose tarp populiariausių kalbų įsiterpia ir rusų. Net ir uždavęs klausimą angliškai, gali sulaukti atsakymo rusiškai. Ypač jei tai – maitinimo įstaiga. O jose apsilankyti verta.

Tiems, kas nori greitai išmėginti kuo daugiau vietinių patiekalų, verta užsisakyti graikiškąjį meze – įvairių užkandžių rinkinį. Vietos gyventojai sako, kad šis patiekalas yra „visko po truputį“, tačiau išbandęs tai galėčiau patikslinti: meze reiškia „apsiryk iki sąmonės netekimo“. Bet kai taip skanu, rizikuoti verta.