Istorija apie senelį, iš Anglijos bandžiusį tuneliu pabėgti į Afriką, tapo jau kone firminiu šiuolaikinės menininkės Laure Prouvost ženklu. Prestižinės Turnerio premijos laureatė nesigina, kad šį pasakojimą nuaudė iš fikcijos. Visgi ir Vilniuje „Rupert“ centre atidarytame požeminiame paviljone „Aš po žeme“ – naujausiame L. Prouvost kūrinyje – ji sako ieškanti senelio pėdsakų. Viktorija Vitkauskaitė pabandė pažvelgti į kūrėjos vaizduotės labirintus.
– Anotacijoje ši paroda vadinama ambicingiausiu jūsų projektu. Ar sutinkate su tokiu apibūdinimu?
– Dar niekada taip giliai nekasiau – dėl to tikrai sutinku. Šio sumanymo nebūčiau galėjusi įgyvendinti niekur kitur, tik Vilniuje. Kalbėjau apie jį Niujorke, kituose pasaulio miestuose, bet niekas nesidomėjo idėja kasti tunelį. Džiaugiuosi, kad „Rupert“ sutiko pažvelgti į reiškinius išsamiau, kastis gilyn į istoriją. Galbūt net rasti mano senelį, kuris pasiklydo kasdamas tunelį ir tikriausiai atsidūrė Lietuvoje, nors planavo patekti į Afriką. Taigi tai tikrai įspūdingas ir neįprastas projektas, pareikalavęs daugybės darbo. Pati negaliu patikėti, kad jį įgyvendinome.
– Parodos pavadinimas „Burrow me“ skamba panašiai kaip angliška frazė „palaidok mane“. Turint omenyje, kad dalis ekspozicijos yra po žeme, atrodo, būtų logiška ieškoti sąsajų su mirtimi?
– Su mirtimi, su tuo, kas prarasta, pamiršta, – konotacijų labai daug. Burrow reiškia ir olą, taigi tai gali būti labai jauki vieta. Galbūt mirtis irgi yra jauki vieta, kurioje mes pagaliau randame tylą ir ramybę nuo savo rūpesčių. Mano sukurtame paviljone labai ramu, lyg kokioje koplyčioje. Jis gali tapti ir slėptuve, ir vieta pabėgti.
– Ar menas jums ir yra tam tikra pabėgimo forma?
– Menas man yra erdvė reaguoti, o eskapizmas – irgi reakcijos būdas. Esu labai laiminga, kad menu, vaizdais galiu save išreikšti. Tai – mano būdas egzistuoti, nors ir gana egoistiškas. Bet man labai svarbu su auditorija keistis savo nerimu, džiaugsmu, kitomis emocijomis. Noriu, kad mano darbai žmones provokuotų, sukeltų jiems emocijas.
– Ar siekiate iš anksto nuspėti, kokios bus auditorijos reakcijos?
– Visų reakcijų negaliu nuspėti, nors, žinoma, nujaučiu, kad šioje vietoje žiūrėdami mano darbą žmonės juoksis, šioje – nuliūs. Visi esame pažeidžiami, visi esame sukaupę emocijų, kurias galima išjudinti. Taip yra ir su Vilniuje iškastu tuneliu: jei tau yra tekę susidurti su karu, į šį darbą gali žvelgti visai kitaip nei aš. Skirtingose kultūrose meno kūriniai suvokiami nevienodai. Ir man patinka mintis, kad savo kūrinio aš nebekontroliuoju. Baigtas kūrinys gyvena visuomenėje savo gyvenimą ir man nebepriklauso. Jis egzistuoja tik konkrečiu metu, o po šimto metų apie jį niekas nežinos ir niekas juo nesidomės.
Baigtas kūrinys gyvena visuomenėje savo gyvenimą ir man nebepriklauso. Jis egzistuoja tik konkrečiu metu, o po šimto metų apie jį niekas nežinos ir niekas juo nesidomės.
– Kadaise buvusi gyva meno nemirtingumo idėja, atrodo, jūsų nedomina?
– Tikrai ne. Visi esame mirtingi, taip pat menas. Taip, anksčiau gyvavo genijaus idėja. Tačiau man svarbu su žmonėmis idėjomis dalytis dabar. Jei jiems tai rūpės ir vėliau – puiku. Tačiau aš jau būsiu mirusi ir man nebus svarbu, ar mano menas nemirtingas. Dabar man rūpi komunikuoti su žmonėmis savo videodarbais, žaisti su kylančiais nesusipratimais, nesusikalbėjimais, klaidingais vertimais. Kai iš Prancūzijos persikėliau į Didžiąją Britaniją, manęs dažnai nesuprasdavo kaip ir aš aplinkinių. Bet nesusipratimų kyla ir bendraujant ta pačia kalba. Netikslumai augina naują istoriją, leidžia jai tapti kažkuo kitu.
– Tačiau žmonės tokiomis aplinkybėmis dažniausiai juk susinervina?
– Taip, bet aš manau, kad be reikalo. Gyvenime neprivalu visko suprasti – kartais tiesiog smagu žaisti savo vaizduote. Per parodos atidarymą Vilniuje prie manęs priėjo statybininkas, kuris padėjo kasti tunelį, ir sako: „Aš čia nieko nesuprantu, bet esu laimingas.“ Ir tai labai gerai. Kuo daugiau matai, tuo daugiau pradedi suprasti. Taigi mano kūryboje svarbus ir edukacinis aspektas. Net mano šeimoje ne visi supranta tai, ką aš darau. Bet jei žiūrovui kūrinys ir nepatinka, vis tiek menas jam atskleidžia kitą realybę, gebėjimą pažvelgti į pasaulį nauju rakursu.
– Parodos anotacijoje rašoma, kad savo videodarbu kuriate pasaulį žiūrovo vaizduotei. Bet ar vaizduotė nėra pavojinga vieta – juk niekada nežinai, kas joje slypi?
– Manau, kad vaizduotė labai galinga. Gyvename itin reglamentuotoje visuomenėje: čia perki duoną, čia moki mokesčius, čia žiūri televizorių. O vaizduotė yra vieta, kur žmogus gali augti, mąstyti apie ką nors kita, kastis gilyn. Gali net įsivaizduoti, pavyzdžiui, kad įsimylėjai, nors taip nėra. Vaizduotėje patiri laisvę nuo struktūrizuotos visuomenės.
– 2013 m. kūriniu „Wantee“ pelnėte prestižinę Turnerio premiją. Ką tai pakeitė jūsų vaizduotėje ir gyvenime?
– Ne kažin ką. Mano senelis vis dar gyvena labai netvarkingame kambaryje, nes ten pradėjau kasti tunelį (juokiasi). Iš tiesų gavau šiek tiek pinigų, taigi visi džiaugėmės. Geriausias dalykas – kad mane pradėjo kviesti rengti parodų ne tik Londone, bet ir užsienio šalyse. Taigi šis apdovanojimas atvėrė daugiau galimybių. Mano kūryba išaugo Anglijoje, kur sulaukiau didelio palaikymo. O gavusi prizą ėmiau dažniau keliauti.
Jei ką nors darai, svarbu sulaukti įvertinimo. Tai rodo, kad neini visai netikusia kryptimi. Tačiau tuo pat metu nerimavau, ar sugebėsiu ir toliau dirbti gerai. Žinoma, tą spaudimą jaučia visi, kad ir kokį darbą dirbtų.
– „The Guardian“ rašė, kad savo instaliacija „Wantee“ nusitaikėte į instagramo kartą. Ką ši apibrėžtis jums reiškia, ar pati jaučiatės šios kartos dalimi?
– Manau, kad visuomenė patenka į technologijų ir realaus pasaulio – pojūčių, emocijų, prisilietimų – kaktomušą. Aš nuolat naudojuosi „iPhone“ ir nenoriu izoliuotis nei nuo jo, nei nuo interneto. Mene nenoriu romantikos, noriu kalbėti apie tai, ką matome, kuo gyvename. Pavyzdžiui, nors pati neturiu televizoriaus, nemanau, kad televizija yra blogis. Man ji tiesiog atimtų per daug brangaus laiko. Ir savo vaikams leisiu žiūrėti televizorių, tiesa, ne pernelyg ilgai. Noriu, kad jie naudotųsi savo vaizduote ir turėtų savo „televizorius“.
– Kas laukia jūsų tunelio po rugsėjo 6-osios, kai paroda bus uždaroma?
– Šito nežinau, viskas priklausys nuo Vilniaus. Jei jis norės kastis į istoriją, žvelgti giliau, tunelis galės likti. Jei ne, šis darbas taps dingusios istorijos dalimi.
L. Prouvost paroda „Aš po žeme“ meno ir edukacijos centre „Rupert“ (Meškeriotojų g. 33, Vilnius) veiks iki rugsėjo 6 d.
L. Prouvost
Gimė 1978 m. Prancūzijoje.
1996 m. atsikraustė gyventi į Londoną.
2002 m. baigė Šv. Martyno menų ir dizaino koledžą Londone, vėliau studijavo „Goldsmiths“ koledže.
2011 m. tapo „Max Mara Art Prize for Women“ apdovanojimo laureate.
2013 m. pelnė Turnerio premiją – prestižinį prizą, kasmet skiriamą geriausiems Didžiosios Britanijos kūrėjams.
2015 m. liepą Vilniuje atidarė dviejų dalių projektą „Aš po žeme“. Jį sudaro architektų Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros suprojektuotas požeminis tunelis, kuriame rodomas filmas „Burrow me“, bei instaliacija su menininkės kūriniais „Rupert“ galerijoje.
