Sustojęs gyvenimas
Lietuvai skaičiuojant šeštuosius narystės Europos Sąjungoje metus, mokslininkų užsienio kompanijoms parduodamus išradimus, garsėjant savo mobilumu, atokiuose vienkiemiuose gyvenimas užstrigo ties balanos gadyne.
Valiliškių kaime, pamiškėje prisiglaudusioje šimtametėje pirkelėje įsikūręs Leonas Guokas nesinaudoja elektriniu virduliu, maisto nelaiko šaldytuve, abejoja, ar mokėtų įsijungti televizorių, juo labiau – skalbyklę.
Pensininko rąstinėje trobelėje – asketiška tvarka: grindis atstoja plūktinė asla, svečiai sodinami prie nedažyto medinio tvirto stalo ant tokių pat senų suolų, palubėje nekaba šviestuvas, nėra išvedžiotų elektros laidų.
Visi elektriniai buities patogumai L.Guokui neprieinami – iki jo trobos nėra nutiestos perdavimo linijos, kuria atitekėtų civilizacijos stebuklas – elektra.
Ilgais žiemos vakarais 76-erių vyriškis kartais pasišviečia žibaline lempa, tačiau apgaubus sutemoms dažniausiai eina miegoti.
„Neblogai būtų turėti televizorių, bet kažin ar mokėčiau įjungti. Kažkada prekybos centre pasižvalgiau į automobilinį, galvojau traktoriuje įtaisyti, bet taip ir neapsisprendžiau. Skalbyklės man nereikia – labai mažai ką plaunu, marškinius nešioju, kol susidėvi“, – pasakoja L.Guokas.
Saulėlydis vietoj
spektaklio
Už 22-iejų kilometrų esantį Panevėžį pensininkas retkarčiais pasiekia, kai tenka nusipirkti žibalo ir laikraščių. Vyras abejoja, ar jam praverstų daugelio taip dievinamas kompiuteris.
„Žiemą čia labai įspūdingi saulėlydžiai. Nueinu į laukus pažiūrėti, o grįžtu dvasiškai praturtėjęs, kaip iš gero spektaklio“, – atgaivos gamtoje ieško L.Guokas.
Asketiškai vyriškis gyvena jau porą dešimtmečių. Į gimtąją sodybą pensininkas sugrįžo po tėvų mirties. Iki tol gyveno Vilniuje, darbavosi tuomečio Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros katedroje.
Pasak jo, įsivesti elektrą nei jam, nei du vaikus pirkioje plūktine asla užauginusiems tėvams nebuvo galimybių.
„Sovietiniais laikais, kai visiems vedė elektrą, mus ignoravo, nes buvom susiję su partizaniniu judėjimu. Net norėta sodybą likviduoti. Kai tėvai mirė ir aš čia sugrįžau, irgi valdžia visaip mane spaudė. O dabar jau man tas pats, su elektra ar be jos“, – tvirtina keliais dešimt-mečiais nuo civilizacijos atitolęs L.Guokas.
Civilizacija per
brangi
Vien Panevėžio rajone yra vienuolika balanos gadynėje užstrigusių sodybų.
„Vienų šeimininkai nori elektrą turėti, kitų nė į kalbas nesileidžia. Buvo net pareiškusiųjų, kad elektrifikuoti sodybą leis tik su sąlygą, kad ir jų namą Savivaldybė suremontuos“, – pasakoja Panevėžio rajono savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus specialistas Kęstutis Žulys.
Visų neelektrifikuotų sodybų šeimininkai – bebaigiantys aštuntąją dešimtį. Pasak K.Žulio, kai apie 1960-uosius elektrifikavo kaimus, jų tėvai nepanoro įsileisti civilizacijos. Tėvams išmirus ir sodybas perėmus vaikams, įsivesti elektrą tapo per brangu.
Plačiau skaitykite 2009 m. gegužės 22 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr.
Gyvenimas prieblandoje. Šimtametėse trobelėse elektra vis dar lieka prabanga.
