Nors Černigovas turistų srautais negali konkuruoti su Ukrainos turizmo perlais Kijevu, Lvovu ar Odesa, jis turi savito žavesio, kuriamo senosios slavų kultūros tradicijos ir palikimo bei šiuolaikinės šalies aktualijų. Tiesa, Černigove puikias atostogas turėtų „paribio“ žmogus – suprantantis ir Vakarus, ir Rytus. Prekybos centrų ir prabangių restoranų išlepintas Vakarų europietis čia būtų tiesiog kultūriškai „suvalgytas“.
Daugeliui Ukrainos Černigovo miesto pavadinimas mažai ką sako, tačiau maždaug Kauno dydžio miestelis mena didingus Kijevo Rusios laikus. Tuomet Černigovas oficialiai buvo antras pagal svarbą galingoje slavų valstybėje. Šalia Desnos upės įsikūręs Černigovas istoriją skaičiuoja nuo 907 m., kai buvo pirmą kartą paminėtas Kijevo Rusios kunigaikščio Olego pasirašytame pakte. Jame Černigovas vadinamas antru svarbiausiu miestu valstybėje po Kijevo.
Po 992 m. Černigovo sritis dar labiau išsiplėtė, o miestas tapo didžiule eparchija (stačiatikių vyskupo valdoma vyskupija – IQ), kuri jungė šiuolaikinio Černigovo, Kursko, Tulos, Vladimiro, Maskvos ir dalį Mogiliavo ir Smolensko žemių. Būtent tuo metu mieste imta statyti cerkves. Skaičiuojama, kad mieste išlikę šeštadalis viso Senosios Rusios architektūros paveldo.
Klestėjimo laikotarpiu – XII a. pabaigoje – gyventojų skaičius mieste išaugo iki 20 tūkst. Beje, XIV a. pradžioje Černigovas buvo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. Šiuo metu Ukrainos masteliais nedideliame mieste gyvena kiek daugiau nei 300 tūkst. žmonių.
Kultūrinis šokas
Pirmiausia Černigovą aplankyti nusiteikusiam keliautojui iš ES teks susidurti su pasieniečiais. Tikram avantiūristui privaloma į Šiaurės Ukrainoje esantį miestą keliauti traukiniu per Baltarusiją. Žinoma, kelionė netrumpa, laiko ir kai kuriais atvejais nervų kainuos tranzitinės vizos gamyba, tačiau patirtis neįkainojama. Galų gale susidūrimas su pasieniečiais yra puiki pirmoji bendravimo su slavais pamoka.
Ukrainos pasieniečiai – laisvi, atsipalaidavę, su jais galima kalbėtis ir juokauti. Jie flirtuoja su traukinio palydovėmis, pagrūmoja pirštu už tai, kad negali greitai surasti migracijos kortelės, ir prigraso su dokumentais elgtis atsakingai. Jie turi nešiojamuosius kompiuterius, kuriais registruoja keleivius, o tuos pačius keliaujančius dar patikrina ir geraširdis vokiečių aviganis. Kodėl geraširdis? Kadangi kuprinėje eksportavau dvi rūkytas lietuviškas dešras, šuo į mūsų kupė buvo užsukęs net tris kartus. Trečiąkart apuosčiusio šuns akyse galėjai įskaityti šį tą panašaus į „na, ir važiuokite“.
Su Baltarusijos pasieniečiais susidurti ne taip malonu – jie surūgę, ginkluoti keistomis, bene dešimtį kilogramų sveriančiomis dėžėmis, mažai kalba, o jei kalba, galvoji, kad geriau jau būtų nekalbėję. Jei duodi bent mažiausią užuominą, kad nesupranti rusų kalbos, jie išnaudoja tai pokštams. Kai parodai suprantąs, ką jie kalba, būna nepatenkinti. Bet čia gal tik mano atveju. Juolab kad buvau pagrindinis Baltarusijos pasieniečių priešas: tamsus, su dviejų savaičių barzda, rusiškai kalbėjau prastokai ir su akcentu, su savimi vežiausi kamufliažinę kuprinę. Rezultatas – nuodugnus patikrinimas.
Ukrainoje užsienietis turi mokėti rusų kalbą, nes angliškai čia paprasčiausiai niekas nekalba. Net aptarnavimo srityje dirbantys žmonės. Vos vienoje Černigovo picerijų atradau valgiaraštį anglų kalba. Ten picą gali padaryti kokią tik nori – sudedamąsias dalis renkiesi pats. Kadangi jos surašytos ukrainiečių ir anglų kalbomis, pastarąja ir kreipiausi į maždaug 20–23 metų darbuotojas. Trys bandė iššifruoti, ką noriu pasakyti, o daugiausia diskusijų sukėlė klausimas, koks yra signifikanto „Tomato“ signifikatas.
Kita vertus, malonu tai, kad rinkodarininkai ir verslo konsultantai Černigove dar, akivaizdu, nėra lankęsi: darbuotojai čia šypsosi nuoširdžiai, o ne dėl to, kad kas nors liepia. Iš kur žinau? Nes kitą dieną tos pačios padavėjos fizionomija buvo tokia, kad, atrodo, paprašius servetėlės, tėkš barščius tiesiai į veidą.
Važiuojant į Ukrainą savo aroganciją ir vakarietišką pasipūtimą patartina palikti namie. Su tais žmonėmis reikia bendrauti, taip būsi savas. Už nuoširdų bendravimą muziejuje leis padaryti nemokamų nuotraukų, turguje pavaišins pomidoru, o ir šiaip papasakos įdomių Ukrainos gyvenimo istorijų.
Cerkvių skliautais
Černigove turėtų apsilankyti stačiatikiškos architektūros gerbėjai. Viena vertus, cerkvių ir vienuolynų gausu visame mieste, kita vertus, jų architektūra stulbina.
Ryškiausia Černigovo religinės architektūros žvaigždė – Šv. Katerinos cerkvė. XVIII a. pradžioje ant kalvos pastatyta šventykla yra pirmasis objektas, pasitinkantis svečius, atvykstančius iš Kijevo vedančiu keliu. Pavasario ir vasaros vakarais ant kalvos stoviniuoja vienas kitas gyventojas ir žiūri į miškų apsuptą greitkelį. Nedarbo, mažų atlyginimų ir didelės atskirties tarp nepasiturinčių ir turtingųjų išvargintam Černigovo jaunimui Kijevas tarsi pažadėtoji žemė. Senoliai, ko gero, nostalgiškai prisimena senus laikus.
Iš kitos pusės cerkvę su pagrindine miesto aikšte jungia Černigovo herojų alėja. Akmeninių biustų garantuotas amžinumas įprasmina su sovietais nuo revoliucijos iki pokario kolaboravusius, tačiau vėliau nuo jų nukentėjusius karininkus. Kaip sakoma, „vaikus, kuriuos surijo pati mama revoliucija“.
Ant gretimos kalvos – gyventojų pamėgtas pagrindinis miesto parkas. Jame galima ne tik pasivaikščioti, išgerti puodelį kavos ar nusipirkti ukrainietišką „višivanką“, bet ir stebėti bei stebėtis, kad auksinę sovietinio kario skulptūrą lanko jaunimas, prisėsti prie Ukrainos dainiaus Taraso Ševčenkos, kurio vardu pavadinta Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto auditorija.
Vakarinę parko pusę juosia dvylikos patrankų eilė. Mums miesto istorijos lobyną atverti bandžiusio gido, istorijos kandidato (doktoranto) Vladimiro Nikolajevičiaus teigimu, anksčiau vaikinui pakvietus merginą į pasimatymą ši turėdavo paskirti susitikimo vietą prie vienos iš šių patrankų. Jei mergina eiti nenorėdavo, paskirdavo pasimatymą prie tryliktosios neegzistuojančios patrankos. Tiesa, vėliau nuskriaustieji įsigudrino ir esą kažkur pastatę tą nelaimingą tryliktąją patranką. Šiuo metu tokios subtilios romantikos Černigove nebelikę.
Parke yra ir miesto istorijos muziejus, kuriame lankytojams siūloma apžvelgti įspūdingą biblijų kolekciją, naujausių laikų miesto istorijos reliktus, susipažinti su Černigove gimusiais, tarptautiniu mastu žinomais žmonėmis bei muziejaus katinu, tapusiu populiariausiu eksponatu. Slavišką praktiškumą pažinti padės parko glūdumoje tūnantis savito ukrainietiško baroko stiliaus praeityje buvęs kazokų pulko štabas. Kiek vėliau ten įsikūrė pakeleivių namai, kuriuose galiojo tokia taisyklė: vyrai gyvena namo dalyje su langais į vakarus, o moterys – į rytus. Priežastis labai paprasta – į moterų langus paspiginus saulei, šios turėdavo keltis ir darbuotis, o vyrai dar galėjo mažumėlę nusnūsti.
Nors ir ne tokia puošni, tačiau dėmesio verta kiek toliau miesto centre pastatyta Piatnickos cerkvė. Ukrainiečių pamėgta raudono mūro šventykla pastatyta XII a. pabaigoje, susivienijus miesto amatininkams. Nors Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo sunaikinta beveik iki pamatų, išlikusios skirtingų raštų raudonos plytos rodo, kad jos buvo gaminamos daugelio miesto meistrų, turėjusių savo braižą ir produkcijos ženklinimą. 1962 m. pagal legendinio restauratoriaus Piotro Baranovskio projektą atstatyta cerkvė laikyta kokybiškos restauracijos pavyzdžiu, tad tuomet restauratoriaus sukurta metodika buvo taikoma atstatant daugybę šventovių visoje Sovietų Sąjungoje.
Be abejo, nepamirškime ir Lenino – jis išdidžiai stovi miesto centre ant naujos pakylos ir visuomet supamas gėlių.
Užtenka stebėti
Visgi keliautojams iš Vakarų nebūtina bėgioti po parkus, cerkves ir muziejus, kad pamatytų ką nors įdomaus. Užtenka atsisėsti vietos kavinėje ir stebėti gatvę. Be to, vienoje geriausių Černigovo kavinių, nežinia, specialiai ar atsitiktinai, daugelio patiekalų ir gėrimų kainos valgiaraštyje anglų kalba yra 2 grivinomis (apie 0,6 lito) mažesnės.
Stebėdamas gatvėmis važiuojančius automobilius gali spręsti apie gyventojų finansinę padėtį. Šiame mieste nevažinėja vidurinės klasės automobiliai: pasatai, golfai, astros ir t. t. Arba važiuoji žiguliais, moskvičiais bei zaparožiečiais, arba naujausio modelio BMW, „Mercedes“ ar „Audi“ automobiliais.
Tiesa, už senukus žigulius yra ir dar blogesnių variantų – viešasis transportas. Kritikuojantys Vilniaus viešojo transporto parką turėtų pamatyti Černigovo troleibusus, autobusus ir mikriukus. Troleibusai nusėti rūdžių, girgžda. Kartą uždarydamas stoglangį pamaniau, kad šis taip ir liko mano rankoje. Autobusai varomi dujomis, o balionai pritvirtinti ant stogo. Vietiniai sako bijantys jais važiuoti, bet vis geriau, nei keliauti troleibusu. Ypač žiemą, kai juose pusto sniegą. Mikriukais važiuoja tik jaunimas ir daugiau uždirbantys, nes bilieto kaina – 2,5 grivinos (0,8 lito).
Vakarų europiečiui toks savitą estetiką turintis viešasis transportas, ko gero, sukeltų moralines perturbacijas. Lietuviui tai įprasta. Šiandienos Černigovas tarsi Lietuva 1995 m. Tad atostogos čia – kelionė atgal į praeitį.
