Visą gyvenimą statybininku išdirbęs pensininkas tarp telefoninių sukčių ir investuoti masinančių bankų temato vienintelį skirtumą – pastarieji lieka nebaudžiami. Per „Swedbank“ malonę praradęs solidžią sumą senjoras nusiteikęs bankui mesti iššūkį. Jau kitą savaitę Panevėžio apylinkės teismui jo advokatas pateiks ieškinį ir prašys pripažinti prieš septynerius metus su „Swedbank“ pasirašytą ir pensininkui 20 tūkstančių litų nuostolį atnešusią draudimo sutartį negaliojančia.
Kazimieras – vienas iš daugelio investuotojų, užuot praturtėjusių, krizės metais gerokai nuskurdusių. Tačiau kai 2006-aisiais bankui „Swedbank“ patikėjo keliasdešimt tūkstančių, vyras tikėjosi po penkerių metų atsiimti bent litu daugiau.
Senjoras prieš septynerius metus banko „Swedbank“ Panevėžio filialo duris pravėrė susirūpinęs, kur saugiai padėti santaupas. Į pensiją išėjusiam statybininkui darbovietė buvo ką tik į sąskaitą pervedusi 50 tūkst. litų išeitinę išmoką, dar apie 20 tūkst. litų jis turėjo sutaupęs.
Kazimieras ketino visus pinigus padėti kaip terminuotą indėlį. Tačiau neprireikė nė valandos, kad planai pasikeistų.
„Banko darbuotoja puolė atkalbėti, esą terminuoto indėlio procentai nedideli, neapsimoka taip pinigų laikyti, bet bankas siūlo naują, pagal mano amžių man gerokai pelningesnį produktą – „Hansa pensija plius“. Garantavo, kad jį pasirinkęs tikrai nepralošiu. Kad gali būti ne tik plius, bet ir minus, nė dviem žodžiais neužsiminė. Aišku, koks kvailys tada investuotų?“ – pamena bylinėtis su banku nusiteikęs senjoras.
Aklai pasitikėjo
Panevėžietis sako iš karto suvokęs, kad saldi bankininkės kalba tėra tik dalis tiesos.
„Supratau, kad bankas pirmiausia suinteresuotas dėl savo naudos, bet pamaniau, negi man gaila, kad uždirbs, jei nuo to dar ir man vienas kitas procentas nubyrės“, – pasakojo Kazimieras.
Banko darbuotoja senjorui paaiškino, kad pasibaigus terminui – tai yra po penkerių metų – jam bus išmokėta draudimo sutarties investicinė vertė. Kazimieras suprato, kad blogiausiu atveju nieko neuždirbs, bet atgaus tiek pat, kiek investavo.
Dar tą pačią dieną panevėžietis parašė prašymą ir bankui patikėjo į fondus investuoti visus 70 tūkst. litų. Pasirašydamas sutartį Kazimieras pripažįsta taip pasitikėjęs banko konsultante, kad nė neskaitęs, kas smulkiu šriftu surašyta į krūvą lapų.
„Atrodo, nė akinių tąkart nebuvau pasiėmęs. Netgi jei būčiau skaitęs, kažin ar ką būčiau supratęs, ten taip išdėstyta, kad vien mokėti lietuviškai neužtenka“, – svarsto panevėžietis.
Jaučiasi pasirašęs mirties nuosprendį
Praėjus penkeriems metams ir pasibaigus sutarties terminui, Kazimieras nuskubėjo į banką atsiimti, ką uždirbę jo pinigai. Ir neteko amo, kai išgirdo ne praturtėjęs, bet gerokai nuskurdęs: iš 70 tūkst. litų jam teliko apie 49 tūkstančius.
Maža to, už sutarties aptarnavimą bankas per penkerius metus iš pensininko sąskaitos atsiskaičiavo 6 tūkst. litų.
Pasipiktinusiam ir prarastų pinigų pareikalavusiam senjorui banke buvo paaiškinta, kad pats kaltas dėl savo finansinės nesėkmės – pasirinko didesnio nei vidutinio rizikingumo kryptį „Pensija 3 plius“, o dėl 2008-aisiais prasidėjusių neramumų finansų rinkose šios krypties akcijų vertė krito net 37 proc.
Banko teigimu, pensininkas iš kasmet siųstų investavimo rezultatų ataskaitų turėjo matyti, kad tirpsta jo santaupos, ir bet kada pasirinkti kitą, ne tokią rizikingą, investavimo kryptį.
„Iš ataskaitų mačiau, kad nieko gera, bet kokią galėjau daryti įtaką apie investavimą neturėdamas žalio supratimo? Juokingai atrodytų, jei statybininkai, su žmogumi sudarę sutartį, jam pastatytų ne namą, o šuns būdą, o paskui sakytų, kad pats kaltas, nes nevažinėjo ir nesidomėjo statybomis“, – banko motyvai stebina Kazimierą.
Su finansiniais praradimais nesusitaikęs senjoras išsiuntė krūvą pagalbos prašymų bankų priežiūros institucijoms, tačiau visos kaip susitarusios baksnojo į jo parašą, esą pats pasirašė sutartį su „Swedbank“.
„Likau kvailio vietoje, kad pasirašiau sau mirties nuosprendį. Tik kodėl visi liepia skaityti, kas sutartyje mažom raidelėm surašyta, bet nežiūri, kur didelėm raidėm išvedžiota „Hansa pensija plius“. Tegul man duoda nors litą pliuso, ir būsiu ramus!“ – piktinosi panevėžietis.
Teisme – klientų pergalės
Pernai senjoras lyg skęstantis šiaudo griebėsi asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ pagalbos. Jos rekomenduotam advokatui dar praėjusių metų gegužę sumokėjo tūkstantį litų už atstovavimą teisme. Kone pusantrų metų ieškinį rašęs advokatas Žydrūnas Rupšys tvirtina jau kitą savaitę kulniuosiantis į Panevėžio apylinkės teismą.
Kazimiero gynėjas teisinasi laukęs, kuo baigsis asociacijos klientų bylinėjimasis su DNB banku. Gegužės pabaigoje Panevėžio apygardos teismas pripažino, kad bankas, rekomendavęs žmonėms investuoti į savo platinamas obligacijas, pažeidė teisės aktuose įtvirtintus įpareigojimus ir pareigą veikti sąžiningai bei geriausiomis klientams sąlygomis. Dėl šių neteisėtais pripažintų DNB veiksmų klientai patyrė nuostolių, juos bankas privalo atlyginti – penkiolikai asmenų grąžinti 11,5 mln. litų.
„Kazimiero atvejis iš esmės toks pat kaip DNB klientų – žmogus buvo suklaidintas. Kad pateiktume ieškinį teismui, mums reikėjo teisminės praktikos“, – teigia Ž. Rupšys.
Atsakomybės neprisiima. „Swedbank“ nejaučia kaltės dėl investavusio kliento per ekonominę krizę ištirpusių santaupų. U. Mikaliūno nuotr.
Kaip mažamečiui automobilio raktai
Kęstutis KUPŠYS
Asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovas
Matome tendenciją, kad pusę bylų teismai išsprendžia kliento, kitą pusę – bankų naudai. Kol kas dėl bankų ir jų klientų ginčų neturime aukštesnės instancijos teismų sprendimų. Šioje srityje teisminė praktika Lietuvoje nėra nusistovėjusi.
Pagal savo pobūdį Kazimiero situacija labai panaši į teismą jau laimėjusių DNB klientų. Kazimieras pasirašė su „Swedbank“ draudimo sutartį, bet ar sąmoningai, ar jam nepritrūko informacijos apie banko siūlomą produktą?
Padėtis nėra paprasta, nes šiuo atveju bankas yra ir pardavėjas, ir konsultantas. Paprastai tokių produktų pardavėjai patenka į pinkles – jie negali suteikti klientui tinkamos konsultacijos, nes yra suinteresuoti už pardavimą mokamais komisiniais. Akivaizdu, kad tokiu atveju banko darbuotojai sustiprina įspūdį apie siūlomo produkto privalumus ir sušvelnina arba nuslepia jo minusus.
Kazimierui buvo įsiūlytas pensininkui visai netinkamas produktas. Tai tas pats, kaip mažamečiui atiduoti automobilio raktelius.
Dabar Europos Sąjungoje, taigi, ir Lietuvoje, vis daugiau skiriama dėmesio, kad klientams būtų pasiūlyti tik jiems tinkami produktai. O 2006-aisiais bankai veikė kaip kazino krupjė, bandantys klientą įtraukti į pokerio žaidimą ir ant pokerio stalo užstatyti visą savo turtą.
Inga Kontrimavičiūtė
