Žygaičių kaimo sukilimas prieš JAV bendrovės „Chevron“ ketinimus Vakarų Lietuvoje pradėti skalūnų dujų paieškas beveik pačiame įkarštyje buvo užgožtas Ūkio banko krizės. Ir nors nei vienoje, nei kitoje istorijoje taškas nepadėtas, o joms objektyviai įvertinti greičiausiai reikės net ne mėnesių, o metų kitų, abu atvejai dar kartą atskleidė giliai įsišaknijusias visuomenės ydas.
Žygaičių bendruomenės reakciją galima vertinti įvairiai. Gal tai naivūs kaimo žmonės, bijantys bet kokių permainų ir aklai tikintys gandais bei mitais? Gal trumparegiai savanaudžiai, gyvenantys nykstančiose sodybose, bet nepajudinsiantys piršto dėl visos Lietuvos interesų? Gal apsukrūs maištininkai, suprantantys, kad sukeltas triukšmas yra tiesiogiai proporcingas jų derybinėms pozicijoms su „Chevron“?
Galima užjausti Žygaičių bendruomenę, ja piktintis ar iš jos šaipytis, tačiau viena akivaizdu – gyventojai negali būti tikri, kad valdžios institucijos tikrai apgins jų interesus, jei jiems kiltų grėsmė. Kita vertus, amerikiečių bendrovė „Chevron“ taip pat negarantuota, kad nebus paversta baubu, kuriuo naudosis įvairaus plauko politikos klounai. Nepasitikėjimas įvairaus lygmens valdžios institucijomis yra persmelkęs visus visuomenės sluoksnius – nuo vargstančio kaimo pensininko iki milijonieriaus verslininko. O tokio totalaus nepasitikėjimo priežastys pačios įvairiausios – ir piktnaudžiavimas, ir elementarios kompetencijos stoka, ir primityvus kvailumas.
Sunku surasti argumentų, kas lėmė isterišką Seimo Aplinkos apsaugos komiteto, su jo pirmininku Algimantu Salamakinu priešakyje, reakciją priešintis ne tik skalūnų dujų gavybai, bet ir jų paieškoms. Juk nauja rinkimų kampanija prasidės tik po pustrečių metų, o ir pats A. Salamakinas į Seimą išrinktas ten, kur rinkėjams labiau rūpi sąskaitos už šildymą nei Žygaičių gyventojų fobijos. Tad pigaus populizmo versija atrodo tokia pat nereali kaip ir ta, kad A. Salamakinas tiesiog užsimiršo, jog nebėra opozicijos atstovas. Nesinorėtų tikėti sąmokslo teorijomis, kad kur nors kyšo gamtinių dujų tiekėjų ausys, bet absoliuti dauguma Aplinkos apsaugos komiteto narių į strateginės reikšmės Lietuvai reikalą pažiūrėjo atmestinai. Arba vadovavosi mitais ir emocijomis. Arba turėjo kitų interesų.
Vyriausybei užteko valios nekreipti dėmesio į Aplinkos apsaugos komiteto siūlymą stabdyti skalūnų dujų projektą. Tačiau pagrįstą nerimą turėtų kelti šio Seimo darbo kokybė. Iš dešimties komiteto narių tik vienas nepritarė siūlymui stabdyti skalūnų dujų paieškas, dar du susilaikė. Net jei skalūnų dujų gavyba ir kelia rimtų abejonių, atrodo apgailėtina, kad tik vienas iš dešimties parlamentarų norėtų jas pagrįsti ar išsklaidyti.
Už viską Lietuvoje ir vėl sumokės mokesčių mokėtojai, kurie daug kam atrodo nekonkreti, bet kantri masė.
Didžiulę pasitikėjimo Lietuvoje krizę iliustruoja tų pačių Žygaičių bendruomenės lyderio Jono Nairanausko mintis, skelbta portale 15min.lt: „Kontrabanda vieną kartą išgelbėjo tautą. Kontrabandininkai nešė knygas. Čia buvo vienas pirmųjų knygnešių maršrutų. Tam, kad organizuotumei kontrabandą, taip pat reikia proto ir verslumo. Taip, tai šešėlinė ekonomika, tačiau žmonės priversti taip elgtis.“ Atrodo, kad 23 Nepriklausomybės metai neišmušė iš galvų minties, kad vogti iš valstybės – tai vogti iš visų piliečių, o ne iš aklos ir kurčios valdininkijos ar juo labiau seniai nebeegzistuojančios tarybų valdžios.
Ūkio banko fiasko, kaip ir prieš pusantrų metų paskelbtas „Snoro“ banko bankrotas, sukėlė dar vieną pasitikėjimo – šiuo atveju žiniasklaida – krizę. Nors Lietuvoje galioja įstatymai, draudžiantys bankams valdyti žiniasklaidos priemones, tiek Ūkio, tiek „Snoro“ bankų savininkų įtaka dviem didelėms žiniasklaidos grupėms nedomino nei atsakingų valstybės pareigūnų, nei šioje terpėje aktyviai veikiančių organizacijų.
Su „Snoro“ banko krize efektingai susitvarkęs Lietuvos bankas patiria ir politikų, ir minėtų žiniasklaidos grupių spaudimą. Tačiau dabar, reikia pripažinti, ne be savo kaltės barsto pasitikėjimo balsus. Bent jau viešųjų ryšių požiūriu klaidų neišvengta. Tai, kad A. Salamakinas ir į jį panašūs piktinasi laikinojo Ūkio banko administratoriaus Adomo Audicko amžiumi, yra toks pat apgailėtinas reiškinys kaip ir bet kuri kita diskriminacija. Tačiau kuklesnis neseniai ministerijos klerku dirbusio administratoriaus atlyginimas galėjo būti gražus pagarbos mokesčių mokėtojams ženklas.
Gera žinia šioje istorijoje yra nebent tai, kad per pusantrų metų žlugus jau antram bankui pasitikėjimas finansų sistema pernelyg nesusvyruos. Už tai ir vėl sumokės mokesčių mokėtojai, kurie daug kam Lietuvoje atrodo tarsi nekonkreti, bet kantri masė. Kuri turi taikstytis su devyniais iš dešimties aplaidžiai dirbančiais Seimo nariais. Iš pašalpų gyvenančiais „knygnešiais“, „priverstais“ misti iš cigarečių ir dyzelino kontrabandos. Ir prieš televizijos kameras ašarojančiais Ūkio banko klientais, kurie atgautą valstybės apdraustą „Snoro“ indėlį nunešė į Vladimiro Romanovo banką. Nors ir žinojo apie jį slegiančias problemas, bet neatsispyrė „tokioms geroms“ (tai ne kokių skandinavų bankų) palūkanoms.
