JAV finansininkai sulaukė atpildo.
Jei pasitikėjimą laikytume piniginiu vienetu, tai per pastaruosius keletą metų jį būtų tekę ne kartą devalvuoti. Pasitikėjimą matuojančių tyrimų duomenys rodo, kad jo kursas pasaulyje stabilizavosi. Tačiau tokios devalvacijos pasekmes kai kurie verslo sektoriai gali jausti dar ilgai.
Jau gerą dešimtmetį pasitikėjimo indeksą pasaulyje skaičiuojanti tarptautinė viešųjų ryšių agentūra „Edelman“ skelbia, kad žmonių pasitikėjimas įvairiomis organizacijomis pasaulyje stabilizavosi. Jos atliekamo kasmetinio tyrimo „Trust Barometer“, vykdyto 23 pasaulio šalyse, duomenimis*, bendrai pasitikėjimo pasaulyje šįmet yra daugiau negu praėjusiais metais. Pavyzdžiui, manančiųjų, kad galima pasitikėti verslu, padaugėjo nuo 54 proc. iki 56 proc., pasitikinčiųjų valdžios veiksmais yra mažiau, tačiau jų taip pat daugėja – jų dalis padidėjo nuo 47 proc. iki 52 proc., o daugiausia žmonių linkę pasitikėti nevyriausybinėmis organizacijomis – tokių šiais metais yra 61 proc., nors praėjusiais metais jų buvo 57 proc.
Pasigilinus į tyrimo duomenis matyti, kad pasitikėjimo lygis įvairiose šalyse labai nevienodas (žr. 1 grafiką). Įdomiausia tai, kad besivystančiomis vadinamose šalyse – Brazilijoje, Indijoje ir Kinijoje – žmonių pasitikėjimas verslu buvo palyginti nemažas ir per metus toliau didėjo. O išsivysčiusiose pramoninėse šalyse – Didžiojoje Britanijoje, JAV, Prancūzijoje ir Vokietijoje – pasitikėjimo privačiuoju sektoriumi yra gerokai mažiau. Tiesa, Vokietijoje ir Prancūzijoje pasitikėjimo per metus taip pat padaugėjo, o Didžiojoje Britanijoje ir JAV – sumažėjo. Pastarojoje valstybėje pasitikėjimas verslu smuko net 8 proc. punktais.
Paaiškinti tokius skirtumus nėra sudėtinga. Pirmiausia, pasitikėjimui didelę įtaką turi ekonominiai veiksniai. Pristatydamas tyrimo rezultatus „Edelman“ vadovas Richardas Edelmanas kalbėjo, kad šiandien verslas susiduria su tokiu abejingumo ir skepticizmo lygiu, kurio iki šiol dar nėra buvę. Pavyzdžiui, kad žmonės patikėtų kokia nors žinia, ji turi būti pakartota iki 10 kartų. To priežastis R. Edelmanas kildina iš 2008 metais įvykusios finansų krizės, 2010 metais vykusių korporatyvinių skandalų, didelių kai kurių Europos šalių fiskalinių problemų.
Šiam specialistui netiesiogiai antrina ir komunikacijų agentūros „VRP | Hill&Knowlton“ valdybos pirmininkas Mykolas Katkus. Anot jo, besivystantys regionai kaip Kinija ar Brazilija pajuto kur kas mažesnį krizės poveikį negu likęs pasaulis. Tuo metu, kai JAV ir Vakarų Europa įpuolė į duobę ir bandė iš jos išlipti, ekonomikos augimas jas besivejančiuose pasaulio regionuose praktiškai nebuvo sustojęs. Todėl natūralu, kad tokiose šalyse gyvenančių žmonių, girdėjusių apie pažangių šalių negandas, pasitikėjimas nacionaliniu verslu tik dar labiau sustiprėjo.
Dėmesio vertas faktas, kad itin smuko pasitikėjimas verslu JAV. M. Katkus atkreipė dėmesį į tai, kad šioje šalyje žmonės pakankamai ilgą laiką į privatųjį sektorių žvelgė itin palankiai. „JAV santykis su verslu buvo neįprastai geras, daugybė žmonių palaikė mokesčių mažinimą verslui ir tikėjo, kad verslas pats gali atsakingai plėtotis. Santykis su verslu čia buvo grįstas individualistinėmis vertybėmis, kad kiekvienas gali pasiekti sėkmės ir jam nereikia trukdyti“, – teigė M. Katkus.
Vis dėlto amerikiečiai per pastaruosius keletą metų turėjo ne vieną progą nusivilti tiek verslu, tiek ir vyriausybe. Pirmiausia, tai privačios finansų institucijos JAV buvo laikomos esminiais arba didelę reikšmę turėjusiais finansų krizės veikėjais. Antra, manyta, kad reguliuotojas – JAV valdžia prieš krizę nesugebėjo laiku numatyti pasekmių ir užkirsti tam kelio. Trečia, krizės įkarštyje JAV politikai nusprendė mokesčių mokėtojų pinigais gelbėti daugelį finansų institucijų. Jų vadovai, vos tik pajutę, kad pagrindinė grėsmė pasitraukė, vėl pradėjo kalbėti apie premijas, o kai kurie – ir dalinti milijonines priemokas. Daugybė žmonių, 2008-aisiais netekusių darbo, neturėjo jo ir praėjusiais metais. Tie, kuriems tuo metu buvo sumažintas atlyginimas, tokį patį užmokestį gavo ir po dvejų metų. Tad tokia įvykių seka JAV paskatino istorinio pasitikėjimo verslu nuosmukį.
Verslas, nepraradęs reitingo
Minėtame tyrime taip pat matuotas pasitikėjimas skirtingais ūkio sektoriais. Matyt, nieko nenustebins tai, kad į nepalankiausią padėtį yra patekęs finansų sektorius, o labiausiai žmonės pasaulyje linkę pasitikėti technologijų verslo atstovais (žr. 2 grafiką). Analizuojant šalių duomenis, į akis krinta itin žemas pasitikėjimo rodiklis bankais JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Šiose šalyse bankais pasitiki atitinkamai 25 ir 16 proc. žmonių. Įdomu tai, kad JAV automobilių pramonė ima atgauti per krizę prarastą pasitikėjimą – per dvejus metus pasitikėjimas šiuo sektoriumi išaugo 17 proc. punktų.
Ką duoda aukštas arba žemas pasitikėjimo įvertis? Tyrimo autoriai teigia, kad pasklidusia neigiama informacija apie bendrovę, neturinčia pasitikėjimo, iš karto patiki 57 proc. žmonių, o teigiamomis žiniomis apie ją iš karto linkę tikėti tik 15 proc. žmonių. Jeigu bendrovė suvokiama kaip patikima, tai ši proporcija yra kone atvirkštinė – teigiamomis žiniomis apie ją iš karto tiki 51 proc. žmonių, neigiamomis – 25 proc.
Tačiau šiuo atveju įdomu, kaip pasitikėjimo visu sektoriumi trūkumas gali paveikti atskiras to sektoriaus bendroves. Vadovaujantis elementariomis logikos taisyklėmis būtų galima teigti, kad kai iš dviejų tame pačiame sektoriuje dirbančių bendrovių pirmąja pasitikima labiau, tai ji turi konkurencinį pranašumą ir antrajai reikėtų imtis atitinkamų veiksmų, kad jai prilygtų, nes kitaip ji neteks klientų. Tačiau kai kalbama apie visą sektorių, tai pasitikėjimą ar nepasitikėjimą dalijasi visos jame veikiančios bendrovės. Šiuo atžvilgiu nė viena jų nėra pranašesnė už kitą, todėl ar tai iš tikrųjų gali pakenkti atskirų bendrovių veiklai?
Yra bent kelios sritys, kuriose mažas pasitikėjimas visu sektoriumi gali lemti neigiamų padarinių ir atitinkamoms bendrovėms. Pasak M. Katkaus, žmonių nepalankumą užsitraukę verslo sektoriai galop gali sulaukti įstatymų leidėjų rūstybės, nes visuomenės nepasitikėjimas paskatina ir politikų nepasitikėjimą, o pastarieji turi įvairių svertų, galinčių labai smarkiai paveikti „nepatikimą“ verslą. „Kaip pavyzdį imkime bankinį sektorių. Jis ir dabar yra pakankamai stipriai reguliuojamas, o kiekvienas naujas sprendimas, naujas reikalavimas gali gerokai pakeisti verslo modelį. Akivaizdu, kad ateityje bankinė sistema bus reguliuojama griežčiau“, – aiškino M. Katkus.
Iš griežtesnio reguliavimo kyla kitas trūkumas – galimybės uždirbti pelno. Privalėjimas atitikti daugiau reikalavimų visada turi tiesioginį poveikį organizacijos pelnui, nes padidėja veiklos sąnaudos, tampa sunkiau pasiekti klientus. Be to, ir žmonės, pasak M. Katkaus, patikimoms bendrovėms linkę atleisti daugiau dalykų, o į nepatikimųjų pasiūlymus žvelgia lyg pro didinamąjį stiklą.
Trečias aspektas yra konkurencinė kova dėl geriausių darbuotojų. Dėl jų mūšiai vyksta ne tik tarp toje pačioje srityje konkuruojančių bendrovių, bet ir tarp skirtingų sektorių. Dar visai neseniai investicinė bankininkystė buvo svajonių profesija – didelis atlyginimas, dar didesnės metinės premijos, aplinkinių pagarba. Atrodo, kad toks požiūris keičiasi. „Neseniai teko sutikti jauną bankininkę, kuri metė šitą profesiją dėl vyraujančios nepalankios nuomonės ir pasirinko darbą visai kitoje srityje. Ir tai yra pastebima tendencija. Konkurencija vyksta tarp skirtingų veiklos sferų, o talentingi žmonės, ypač vadybos specialistai, yra laukiami bet kur“, – teigė M. Katkus.
Jeigu prisimintume istorijos pamokas, JAV bankai kartą jau buvo netekę talentingiausių darbuotojų. Didžiosios depresijos išvakarėse JAV įvyko akcijų rinkų griūtis, per šalį nusirito bankų bankrotų banga, bankininko profesijos prestižui buvo suduotas smūgis. Nors darbo tuo metu neteko daugybė finansininkų, kai kurie specialistai pasirinko dirbti kitoje barikadų pusėje – finansų reguliavimo srityje. Praėjus keleriems metams po sumaišties finansų sektoriuje gimė žymusis Glasso-Steagallo aktas, atskyręs įprastos ir investicinės bankininkystės sritis, buvo įkurta Federalinė indėlių draudimo korporacija. Tais laikais nustatytos naujos ir gana progresyvios reguliavimo priemonės buvo siejamos ir su reguliuotojų gretas pasirinkusiais gerais finansų srities ekspertais.
Nepalankūs veiksniai, su kuriais susiduria pasitikėjimo stokojantis verslas, skatina užduoti kitą klausimą – kaip reikėtų elgtis, kad pasitikėjimo valiutai būtų grąžinta buvusi vertė. Pasirodo, kad tinkamai vykdyti savo įprastą veiklą darosi per mažai. Žmonės tikisi šio to daugiau.
Pelnas – ne vienintelis tikslas
Prieš pusę amžiaus amerikiečių ekonomistas Miltonas Friedmanas savo knygoje „Kapitalizmas ir laisvė“ rašė, kad vienintelė verslo socialinė funkcija yra siekti didesnio pelno, kol tai neprasilenkia su galiojančiomis normomis. Tie vadovai, kurie deklaruoja kitokius tikslus, pasak M. Friedmano, tiesiog apgaudinėja įmonės savininkus, darbuotojus bei klientus ir kenkia laisvosios visuomenės pagrindams.
Tokio libertaristinio požiūrio šalininkų gretos tirpsta. JAV, kurios buvo laikomos šių idėjų lopšiu, pagal pritarimą M. Friedmano išsakytai minčiai patenka tik į sąrašo vidurį. Daugiausia tam pritariančių šiuo metu galima rasti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Japonijoje ir Indijoje, mažiausiai – tokiose kontinentinės Europos šalyse kaip Vokietija, Italija ar Ispanija.
Tyrimo „Trust Barometer“ autoriai pažymi, kad lūkesčiai verslo atžvilgiu daugelyje šalių pasikeitė ir kad šiuo metu iš privačiojo sektoriaus tikimasi ne vien aklo pelno siekimo. Palaikančiųjų požiūrį, kad verslas turėtų prisidėti prie visuomenės interesų siekimo, net jeigu tai turės įtakos jo pelningumo rodikliams, yra pakankamai daug visose šalyse, o daugiausia – Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje.
Todėl R. Edelmanas iki šiol vyravusį modelį, kurio pamatą sudarė pelno siekis, siūlo keisti nauju modeliu – pasitikėjimo piramide. Šios koncepcijos pagrindą turėtų sudaryti siekis kurti bendrą vertę, t. y. verslo pelno siekis ir tikslai turėtų derėti su visuomenės interesais. Viena iš siūlomos piramidės kraštinių turėtų būti naujas skaidrumo lygis – atviras paaiškinimas, kaip verslas siekia savo tikslų. Tačiau norimai pasitikėjimo atmosferai sukurti to nepakanka. Paskutine kraštine turėtų tapti įtraukimas. Tai reiškia, kad apie bendrovės veiklą galima išgirsti ne tik iš jo vadovo lūpų, bet iš visų darbuotojų. Darbuotojų įtraukimas į įmonės komunikaciją ne tik didina pasitikėjimą, bet ir sudaro galimybę aprėpti daugiau šiuolaikinių informacijos sklaidos kanalų.
Galbūt tokia komunikacijos specialistų nupiešta schema atrodo kiek dirbtinai. Bet galima rasti ir paprastesnių žodžių žmonių lūkesčiams apibūdinti. Tai, ko jie šiandien tikisi iš verslo, yra šiek tiek daugiau nuoširdumo ir mažiau savanaudiškų paskatų.
Lietuviai išbandymą atlaikė
Į šalių sąrašą, kuriame atliekamas straipsnyje minėtas pasitikėjimo tyrimas, Lietuva nepatenka. Kaip teigė „Edelman“ tinklui mūsų šalyje atstovaujančios agentūros „PR Service“ vadovas Linas Kontrimas, Lietuvoje veikiančios bendrovės kol kas neparodė susidomėjimo, kad toks tyrimas būtų atliktas čia. Vis dėlto L. Kontrimas linkęs manyti, kad jeigu toks tyrimas būtų atliekamas, tai Lietuva pagal pasitikėjimo verslu reitingus atsidurtų kažkur tarp Rusijos, Lenkijos ir Švedijos. Vadinasi, pasitikėjimas mūsų šalyje greičiausiai būtų vienas mažesnių.
Tiesa, tai, kad šalies gyventojai nerodo didelio pasitikėjimo verslu, L. Kontrimo nuomone, nebūtinai lemia konkretūs verslo subjektų veiksmai, o bendros tendencijos ir ekonominės realijos. „Štai pas mus kritęs vartojimas, žmonės jaučiasi nesaugūs, tačiau ar tam įtakos turėjo vien tik verslo elgesys? Vargu. Kai kuriose srityse net vyko priešingas procesas, verslas išliko stabilių darbo vietų garantu“, – tikino L. Kontrimas.
Jam linkęs pritarti ir M. Katkus. Jis nurodė, kad per sunkmetį nemažai kritikos strėlių buvo paleista į prekybos tinklus, šilumos gamintojus, bankus, tačiau apskritai šalyje veikiančios įmonės per šią krizę parodė brandumą. „Galima juokauti, kad pasitikėjimas verslu Lietuvoje toks žemas, jog jam nebuvo kur kristi. Tačiau nepamenu nė vieno didelio skandalo dėl netinkamų verslininkų veiksmų. Verslas elgėsi ganėtinai brandžiai ir tai galėtų būti tam tikras pasitikėjimo pagrindas ateičiai“, – sakė M. Katkus.
______________________
*„Trust Barometer 2011“ tyrimo metu buvo apklausiama informuotoji auditorija – per 5 tūkst. žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, gaunančių aukštesnes negu vidutinės pajamas ir nurodžiusių aukštą domėjimosi lygį verslo naujienomis ir viešąja politika.
