S. Muravjovas.
Vasario mėnesį vienas Kaišiadorių rajono gyventojas Aplinkos ministerijos „karštąja linija“ pakartotinai pranešė apie jo pastebėtus pažeidimus. Vyras teigia netrukus sulaukęs dviejų skambučių. Vieno – iš pareiškimą tyrusio inspektoriaus, kito – iš verslininko, apie kurio galimą pažeidimą pranešė, su pasiūlymu pasikalbėti „apie gyvenimą“. Nors šios istorijos dalyviai pateikia skirtingas įvykių versijas, šis atvejis turi bent vieną aiškią žinią: surizikuosi paskųsti – gali laukti nemalonumų.
Jau 2007 metais atliktas „Lietuvos korupcijos žemėlapio“ tyrimas atskleidė, kad daugiau nei pusė gyventojų ir verslininkų nutylėtų apie jiems žinomą kyšininkavimo atvejį, nes su tuo susijusių asmenų vis tiek niekas nenubaustų. Maža to, kas antras jų manė, kad tie, kas praneša, galų gale nukenčia skaudžiausiai. Ir tai – vienas didžiausių visų valdžios atstovų antikorupcinių pastangų fiasko.
Visuomenė, kurios gyventojai nepasitiki valdžios institucijų veiksmais ir abejoja dėl jų atstovų sąžiningumo, vargu ar gali tikėtis esminių antikorupcinių permainų. Bet kokios viešinimo ir skaidrinimo pastangos rizikuoja nueiti veltui, jei žmonės bijos arba tiesiog nenorės naudotis valdžios atstovų sukurtais įrankiais ar pateiktais duomenimis. Dauguma Lietuvos gyventojų apskritai neturi poreikio domėtis, ką daro valdžios atstovai, nors patys dažnai prisipažįsta, jog negauna apie tai pakankamai informacijos.
Žinant, kad valstybės pajėgumai kovoti su korupcija yra riboti, visuomenės įtraukimas į antikorupcinę stebėseną yra laikomas svarbiausiu XXI amžiaus kovos su korupcija įrankiu. Kol dauguma mūsų nepatikės, kad jų veiksmai gali ką nors reikšti, ir nematys gerųjų pavyzdžių iš kitų, kovos su korupcija nelaimėsime.
Pokyčius galima kurti ir be naujų įstatymų ar programų. Užtenka kelių gerų pavyzdžių, galėsiančių įkvėpti kitus. Tai gali būti ir pavienės iniciatyvos. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra konfidencialumo ir anonimiškumo standarto, kurio laikytųsi visos karštosios ir pagalbos linijos – o jų, TILS skaičiavimais, Lietuvoje yra bent penkiasdešimt. Visos jos skatina gyventojus pranešti apie nusižengimus bei nusikaltimus ir kasmet sulaukia keliasdešimt tūkstančių pranešimų.
Deja, nemažai tokių linijų negali pasigirti aiškiais pranešančiųjų tapatybės apsaugos standartais. Kai kurios tokios linijos neturi specialiai darbui su pranešimais parengtų specialistų ir techniškai nėra tinkamai aprūpintos. Tai mažina „karštųjų“ linijų darbo efektyvumą, nes jų gaunama informacija dažnai nėra itin rimto pobūdžio, jos sulaukia mažiau pranešimų – o tai verčia kalbėti apie jų neefektyvią veiklą, valstybės lėšų švaistymą ir žmonių klaidinimą.
Nenuostabu, kad tokios linijos gyventojams kelia mažai pasitikėjimo. Šiais metais Investuotojų forumo ir Socialinės informacijos centro atlikto tyrimo duomenimis, 23 proc. lietuvių prabiltų apie iš jų reikalaujamą neoficialų atlygį, 7 proc. praneštų apie jiems neoficialiai siūlomus pinigus. Šie skaičiai iš esmės atkartoja 2007 metų Lietuvos korupcijos žemėlapio rezultatus, kurie parodė, kad apie žinomą korupcijos atvejį praneštų 24 proc. gyventojų ir 25 proc. įmonių vadovų. Dar didesnė dalis nežinojo, ar praneštų – tai priklausytų nuo konkrečių aplinkybių.
Per pastaruosius keletą metų šios aplinkybės iš esmės nepasikeitė. Šių metų pradžioje Pilietinės visuomenės instituto Pilietinės galios indekso rezultatai atskleidė, kad Lietuvos gyventojai vis dar bijo apskritai aktyviau įsitraukti į visuomenės gyvenimą. Beveik du trečdaliai apklaustųjų mano, kad dėl savo pilietiškų veiksmų jie gali sulaukti grasinimų, susidorojimo arba gali būti atleisti iš darbo.
Skirtingai nuo Lietuvos, pavyzdžiui, Norvegija skiria ypač daug dėmesio pranešančių piliečių saugumui. Šios šalies institucijos užtikrina efektyvią apsaugą žmonėms, pranešantiems apie nusižengimus savo darbovietėje (angl. whistleblowers), taip pat ir tiems, kurie nėra tiesiogiai susiję su situacija, apie kurią praneša. Pavyzdžiui, Oslo miesto savivaldybė ir policija skiria dideles pastangas pranešančiųjų tapatybės konfidencialumui ir anonimiškumui užtikrinti. Tuo pačiu metu norvegų atlikti tyrimai rodo, kad dauguma šios valstybės gyventojų praneša apie pastebėtus nusižengimus darbe ir dažniausiai sulaukia teigiamos darbdavių reakcijos.
Jei šį pavasarį Lietuvoje galų gale atsirastų linijų, skirtų bendrauti su piliečiais, konfidencialumo gairės, o gyventojai pagaliau galėtų aiškiai suprasti, ko galima tikėtis ir reikalauti iš „karštųjų“ linijų, laimėtų visi. Tokio standarto atsiradimas leistų užtikrinti efektyvesnį valstybės lėšų panaudojimą ir didesnį pranešančių gyventojų saugumą. Galbūt iš pradžių pranešimų būtų nedaug, bet vieno bendro standarto atsiradimas leistų institucijoms, šiuo metu neužtikrinančioms tam tikro apsaugos lygio, neklaidinti skambinančiųjų ir nekurti nepamatuotų lūkesčių. Savo ruožtu gyventojai žinotų, kokio tapatybės apsaugos standarto jie gali tikėtis iš konkrečios linijos, ir galėtų apsispręsti, ar verta pranešti. Tai galėtų tapti pirmuoju žingsniu abipusio pasitikėjimo link. Tik ar kas nors imsis tokios iniciatyvos?
_____________________
Sergejus Muravjovas yra „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas. Šis komentaras išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. balandžio mėn. numeryje.
