Gydytojas ir pacientas bendromis jėgomis turi kovoti su liga. Tai sena tiesa. Kaip ir ta, kad mediko asmenybė – galingiausias placebas. Tačiau tikrovė kartais būna kitokia. Uždavęs įprastą klausimą: „Kuo skundžiatės?“, gydytojas tarsi pamiršta ligonį ir įninka pildyti jo ambulatorinę kortelę. Ar tiksli diagnozė? Kodėl toks gydymas paskirtas? Ar tie vaistai padės? – kankinamas tokių abejonių, nes paklausti gydytojo nesiryžta, ne vienas pacientas išeina iš poliklinikos.
Reikia ieškoti
sąjungininko
Pasak užsienio psichologų, kai kurie gydytojai dar nuo studijų laikų įsitikinę, kad yra trys kategorijos „sunkių“ pacientų. Šie medikai kiekvieną atėjusįjį nevalingai bando priskirti prie kokios nors kategorijos. Jų nuomone, kartais ligoniai būna per daug įkyrūs – stengiasi išsiaiškinti, kam reikia tokių tyrimų, pagal ką nustatyta būtent ši liga, kodėl išrašomi tie, o ne kitokie vaistai.
Kita kategorija – viską išmanantieji. Jie domisi medicinine literatūra, skaito įvairius straipsnius sveikatos tema ir reikalauja, kad būtų gydomi taip, kaip jiems atrodo geriausia.
Trečia kategorija – amžinai viskuo nepatenkinti pacientai. Jie išdrįsta priekaištauti, kad paskirtas gydymas nebuvo veiksmingas, kad nuo išrašytų vaistų pasidarė dar blogiau, ir reikalauja siuntimo pas kitą specialistą. Įtariai į ligonius žiūrintieji gydytojai niekada netaps jų sąjungininkais kovojant su liga.
Tačiau ir pacientai ne visada tinkamai elgiasi. Kai kurie ant mediko pečių stengiasi užkrauti visą savo negalios naštą, o patys nė piršto nepajudina, kad pasveiktų. Jie dargi sviedžia gydytojui kaltinimus, esą jis nieko neišmano, yra abejingas ir tik laukia, kad už gydymą būtų atsilyginta.
Psichologai pataria, kad pirmas žingsnis gerinant santykius – apie gydytoją galvoti kaip apie paprastą žmogų, nors ir turintį savo specialybės žinių. Tik ramus ir pagarbus bendravimas duoda gerų rezultatų.
Antras žingsnis – ieškoti „savo“ gydytojo. Jei pajuntama, kad su vienu specialistu nepavyks užmegzti nuoširdžių santykių, būtina kreiptis į kitą. Ir neverta ieškoti prestižinės klinikos, žavėtis moksliniais laipsniais. Kartais gydytojas „nuo Dievo“ dirba paprastoje poliklinikoje, neužima aukštų postų ir neturi jokių regalijų.
Abipusė pagalba
Ligonis nori pasveikti ir laukia pagalbos, bet ir jis pats, savo labui, turi pagelbėti gydytojui nustatyti teisingą diagnozę. Kai kurių ligos simptomų specialistas gali nepastebėti, tad būtina pasakyti, kas kelia nerimą.
Sakoma, kas nedirba, tas neklysta. Kartais neišvengia klaidų ir medikai. Todėl ligonis turi būti budrus ir nebijoti klausinėti. Jeigu jam kas nors pasirodo neįprasta, nesuvokiama, turi būtinai išsiaiškinti.
Pavyzdžiui, kodėl pakeisti vaistai, kodėl paskirta nauja procedūra, kodėl gydytojas rekomendavo vienokią analizę, o ketinama daryti kitokią, ir pan. Tik neverta piktai priekaištauti. Geriausia, kai žmogus sugeba maloniai bendrauti. Tai naudinga ne tik jo sveikatai.
Gydytojo būtina paklausti, koks tikslus išrašomo vaisto pavadinimas, kokios aktyviosios medžiagos įeina į jo sudėtį. Reikia sužinoti, kaip šis vaistas veikia, ar jis išgydys, ar tik sušvelnins ligos simptomus.
Gydytojas pasako, kada ir kaip medikamentą reikia vartoti, bet pravartu pasiteirauti, kaip jis veiks ir ką reikėtų daryti, jei pajuntamas šalutinis poveikis. Be to, patartina sužinoti, kaip ilgai vaistą vartoti po to, kai pasijuntama geriau, ar tada galima jo atsisakyti. Gydytojo reikia paklausti, ar galima kartu vartoti kitus vaistus, ar privaloma vengti kokių nors maisto produktų. Naudinga sužinoti, ar yra kitokių ligos gydymo būdų, nevartojant cheminių preparatų. Specialisto atsakymai padės geriau suprasti, ar siūlomas vaistas tikrai tinka.
Tabletės „nuo visko“
Net taikant pačius naujausius gydymo metodus, nėra garantijos, kad ligonis pasveiks. Pirma priežastis – visi žmonės skirtingi, kiekvieno organizmas unikalus. Vaistai, išgydę tūkstančius ligonių, jums galbūt irgi padės, o galbūt ne. Nepabandęs – nesužinosi.
Antra priežastis – virusų ir bakterijų gebėjimas prisitaikyti prie naujų medikamentų. Statistika skelbia: net jeigu koks nors vaistas, ypač antibiotikas, pagelbėjo vieną kartą, kitą sykį jis gali nebeįveikti tokių pačių bakterijų – jos jau mutavo.
Antibiotikų tema ypač aktuali nūdienos pasaulyje. Be abejo, jie padėjo įveikti daugelį mirtinų ligų. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Pietryčių Azijoje ir Rusijoje, antibiotikai – beveik pagrindiniai vaistai daugeliui ligų gydyti. Tačiau Vakarų Europoje vis daugėja šio medikamento priešininkų.
Remiantis Londono medicinos koledžo tyrimais, praėjusiais metais Anglijoje buvo uždrausta medikams skirti antibiotikų slogai, kosuliui, nesunkiems virškinamojo trakto negalavimams ir kai kurioms kitoms ligoms gydyti.
Netgi tais atvejais, kai be antibiotikų neįmanoma išsiversti, Anglijos gydytojams įsakyta tik tris ar keturias dienas taikyti šių vaistų kursą.
Jau senokai nustatyta, kad antibiotikai negelbsti nuo virusų, įvairių grybelių. Išrašydamas antibiotikų, gydytojas pasirenka lengviausią kelią, bet kažin ar jis būna geriausias. Galbūt ateityje gydymas antibiotikais bus pripažintas neveiksmingu ar net labai pavojingu, kaip tai atsitiko su sunkiųjų metalų druskomis.
Tikėjimas – iš vaikystės
Kai žmogus pats sau nusistato ligą ir geria, jo nuomone, tinkamus vaistus arba kai pasikliauna draugų ar pažįstamų patarimais ir įvairiomis ne specialistų rekomendacijomis, gana dažnai rezultatai būna liūdni.
To nepasakysi apie namines, jau nuo vaikystes žinomas gydymo priemones. Svogūnai ir česnakai stimuliuoja imuninę sistemą, natūralūs riebalai padeda įveikti uždegiminius procesus, žolelių užpilai, antpilai, kompresai gydo įvairias ligas. Tų priemonių poveikis paaiškinamas ir placebo efektu: iš vaikystės atėjo tikėjimas, kad yra stebuklingų vaistų.
Organizmui labai naudinga detoksikacija. Tam reikia žolių vonios – tokioms procedūroms tinka tik emaliuotos vonios. Pagerėja apykaitos produktų ir kitų kenksmingų medžiagų išsiskyrimas pro odą. Žolelių vonios daromos prieš tai gerai išsimaudžius, kad kūnas būtų švarus. Po vonios praustis nebereikia.
Galima pabandyti ir skanius „vaistus“ – aviečių uogienę ir medų. Su prakaitu išsiskirs šlakai, organizmas išsivalys. Tas receptas žinomas nuo senovės, jo nauda įrodyta moksliškai. Tik būtina atminti, kad medus savo gydomąsias savybes praranda esant 40 laipsnių temperatūrai, todėl į karštą arbatą jo dėti nereikia.
Dar viena geros sveikatos sąlyga – vengti stresų ir gerai išsimiegoti. Įrodyta, kad ramus miegas padeda sunaikinti ligos židinius.
PARENGĖ L.ŽUKAITĖ
Nuotr. Ligonis turi būti budrus ir nebijoti
klausinėti. Jeigu jam kas nors pasirodo neįprasta, nesuvokiama, turi būtinai
išsiaiškinti.
