Pasitikėjimas ir mokesčiai

Nors Estija ir Lietuva prieš kelerius metus patyrė panašų ekonominį smūgį, valdžia labiau pasitikintys estai jį atrėmė sklandžiau

Kodėl žmonės moka mokesčius? Arba, atvirkščiai – nusprendžia juos slėpti? Ekonomistai tra­diciškai pasakytų, kad gyventojai racionaliai pasirenka nemokėti todėl, kad tai daryti apsimoka. O mokesčius atseikėja  tada, kai tokio veiksmo nauda yra didesnė negu praradimai. Pagrindinė vengimo nauda – „sutaupyti“ pinigai. Tiesioginiai slėpimo nuostoliai – galima bauda. Tiesa, mokesčių slėpimo faktas ne visais atvejais išaiškinamas, todėl, jei tikimybė būti nubaustam nedidelė, galimi nuostoliai taip pat vertinami kaip maži.

Toks ekonomine žmogiškosios elgsenos logika grįstas aiškinimas atrodo patraukliai ir įtikinamai. Tačiau yra trūkumų. Remiantis juo, mokesčių vengimo mastas daugelyje šalių turėtų būti didesnis už realiai egzistuojantį.

Yra ir kitas paaiškinimas. Žmonių apsisprendimą mokėti mokesčius gali paveikti pasitikėjimas valdžia. Įrodyta, kad šalių, kuriose labiau pasitikima institucijomis, piliečiai yra aukštesnės „mokestinės moralės“. Jie nepateisina mokesčių slėpimo. Šiuo atveju mokesčių mokėjimas suprantamas kaip tam tikra visuomenės sutartis, pagal kurią piliečiai valdžiai patiki lėšas, o ši už jas teikia viešąsias gėrybes. Vadinasi, didesniu politiniu pasitikėjimu išsiskiriančiose šalyse galima tikėtis lengviau surinkti pinigus į biudžetą net vyraujant panašiems tarifams bei kitoms ekonominėms sąlygoms.

Kai žmonės mano, kad jų lėšos bus panaudotos neteisingai, iššvaistytos ar tiesiog pavogtos, jie labiau trauksis į šešėlį. Pavyzdžiui, XIX a., po karų su Napoleonu, Jungtinėje Karalystėje smuko pasitikėjimas valdžia, didelė dalis visuomenės pradėjo ją vertinti kaip mokesčių valgytoją. Tik sistemą padarius skaidresnę ir teisingesnę, suvaldžius biudžeto išlaidas, lėšas surinkti tapo paprasčiau. Išaugusios pajamos tapo svarbiu Jungtinės Karalystės pranašumu prieš kitas valstybes.

Sukauptas rezervas

Kaip visa tai susiję su Lietuva, Estija ir pastarąja ekonomikos krize? Nors visas tris Baltijos šalis skaudžiai paveikė 2008–2010 m. ūkio nuosmukis, sutariama, kad geriausiai iššūkius sekėsi įveikti Estijai. Ji greičiausiai reagavo į suprastėjusius biudžeto surinkimo rodiklius ir sugebėjo pasiekti, kad deficitas neviršytų nustatytos Mastrichto kriterijaus ribos. Estijos strategijos sėk­mę vainikavo kvietimas nuo 2011 m. prisijungti prie euro zonos. Latvijai tai pavyko pasiekti nuo šių metų, Lietuvai – nuo 2015-ųjų.

Kaip viena Estijos sėkmės priežasčių nurodomas sukauptas biudžeto rezervas sunkiam laikotarpiui. Tai neabejotina tiesa – jis suteikė daugiau veiksmų laisvės. Estijai, skirtingai negu Lietuvai ar Latvijai, nereikėjo brangiai skolintis tarptautinėse finansų rinkose ar prašyti pagalbos iš išorės.

Vis dėlto per patį krizės įkarštį 2009 m. Lietuvos biudžeto deficitas šoktelėjo net 6,1 procentinio punkto (nuo 3,3 proc. BVP 2008-aisiais iki 9,4 proc. 2009 m.), o Estijoje sumažėjo(!) 1 procentiniu punktu (atitinkamai nuo 3 iki 2 proc. BVP palyginamuoju laikotarpiu). Vertinant pokyčius 2007 ir 2009 m., Estijos biudžeto deficitas išaugo 4,4 procentinio punkto, o Lietuvos – 8,4 procentinio punkto.

Lietuvoje egzistuoja ydin­gojo rato pavojus. Žmonėms nepasitikint valdžia ir traukiantis į šešėlį prastėja valdžios rezultatai.

Šiuos skirtumus gali paaiškinti nevienodos mokestinių pajamų tendencijos. Estijoje šios pajamos per krizę nukentėjo gerokai mažiau nei Lietuvoje. 2009-aisiais jos Estijoje krito 5 proc., Lietuvoje susitraukė beveik penktadaliu (18 proc). Nagrinėjant platesnį sunkmečio laikotarpį, skirtumas tarp mokestinių pajamų piko 2008 m. ir žemiausio jų lygio abiejose valstybėse 2010 m. buvo toks: 5,5 proc. krytis Estijoje ir net 21 proc. nuosmukis Lietuvoje.

Galima kelti versiją, kad galbūt estams krizė tiesiog buvo švelnesnė. Bet duomenys to nepatvirtina – ūkio nuosmukis abiejose šalyse buvo panašus. Estijoje 2009 m. BVP sumažėjo 14,1 proc., Lietuvoje – 14,8 proc. Kadangi kaimynėje neigiamas BVP pokytis užfiksuotas dar 2008-aisiais, bendras BVP nuostolis dėl krizės (17,7 proc.) buvo net didesnis negu Lietuvoje.

Kitą atsakymo variantą taip pat galėtų sufleruoti skirtinga ekonomikos ir mokesčių politika. Tačiau ir ši versija nepasitvirtina, nes abi valstybės laikėsi panašios krizės įveikimo strategijos – pasirinko vidinės devalvacijos ir taupymo variantą, taip pat padidino mokesčių tarifus.

Galima apibendrinti, kad ekonominiai iššūkiai, pasirinkta kovos su jais strategija ir mokesčių sprendimai (bent jau dėl didesnių tarifų) abiejose kaimynėse buvo gana panašūs, o rezultatai skyrėsi. Vadinasi, yra dar vienas veiksnys, kuris turėtų paaiškinti šiuos nevienodumus. Vertėtų grįžti prie minėto pasitikėjimo valdžia aspekto.

Nepateisina slėpimo

Estijoje prieš krizę ir per ją politinio pasitikėjimo lygis buvo gerokai aukštesnis nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, 2007 m. pavasarį nacionaliniu parlamentu pasikliovė 60 proc. estų, lietuvių – tik 15 proc. Antra, ir „mokesčių moralė“ buvo gerokai stipresnė Estijoje. 2008-aisiais 53 proc. estų ir tik 35 proc. lietuvių teigė niekada nepateisinsią sukčiavimo mokesčių srityje. Be to, tiek Estijoje, tiek Lietuvoje asmenys, kurie pasitikėjo valdžios institucijomis, buvo mažiau linkę pateisinti tokį elgesį.

Įtikinamas skirtingos abiejų valstybių sėkmės per krizę aiškinimas toks: kadangi daugiau estų pasitikėjo valdžia, jie tvarkingiau mokėjo mokesčius net ir sunkiomis ekonominėmis sąlygomis. O didelė dalis valdžia nepatenkintų mūsų tautiečių pasitraukė į šešėlį. Yra ir daugiau įrodymų, leidžiančių teigti, kad estai labiau nei lietuviai parėmė valdžios vykdomą politiką. Pirma, Lietuvoje daug stipriau išaugo emigracija. Antra, skirtingai nei mūsų šalyje, Estijos parlamento rinkimuose buvo perrinktos per krizę valdžiusios politinės partijos.

Kaip paaiškinti skirtingą pasitikėjimo lygį? Jeigu mokesčių mokėjimą traktuosime kaip tam tikrą visuomenės sutartį, pagal kurią valdžia įsipareigoja teikti kokybiškas viešąsias gėrybes ir apskritai gerai dirbti, tuomet šiuo aspektu galima palyginti Estijos ir Lietuvos valdžios veiklą.

Būtent čia iškyla kitas sukauptų biudžeto rezervų aspektas – Estija, elgdamasi atsakingiau su valdžios finansais, sugebėjo sukaupti didesnį pasitikėjimo kapitalą ir juo galėjo pasinaudoti ekonominio nuosmukio laikotarpiu. Ne paslaptis ir tai, kad estai Lietuvą lenkia ne tik fiskalinio atsakingumo, bet ir struktūrinių reformų, kovos su korupcija srityse.

Yra pagrindo teigti, kad mūsų valdžios veikla kartais vertinama pernelyg pesimistiškai. Remiantis 2010 m. Pasaulio konkurencingumo pranešimu, ji pagal suvokiamą biudžeto lėšų švaistymą užėmė 117 vietą ir buvo žemiau negu tokios šalys kaip Angola, Zimbabvė ir Rusija. Vis dėlto, kalbant apie valdžios veiklos rezultatų vertinimą, svarbūs ne tik objektyvūs rodik­liai, bet ir subjektyvi jų interpretacija.

Iš to kyla kelios išvados. Pirma, Lietuvoje egzistuoja ydingojo rato pavojus. Žmonėms nepasikliaunant valdžia ir traukiantis į šešėlį prastėja valdžios pasiekimai. O lūkesčių nepateisinantys rezultatai dar labiau mažina pasitikėjimą.

Antra, norint išspręsti tokią iš pirmo žvilgsnio grynai ekonominę mokesčių politikos problemą, susiduriama su iš esmės politologiniu ir sociologiniu politinio pasitikėjimo klausimu. Krizė parodė, kad Lietuvos valdžia yra palyginti stipri, kalbant apie jos gebėjimus itin nepalankiomis sąlygomis priimti greitus ir radikalius sprendimus. Tačiau jos veiksmų efektyvumą silp­nina menkas politinio pasitikėjimo kapitalas.

Autorius yra Vilniaus universiteto podoktorantūros stažuotojas ir lektorius. Podoktorantūros stažuotė finansuojama pagal ES struktūrinių fondų įgyvendinamą projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“.