R. Skidelsky's.
Istorija neskelbia galutinių nutarčių. Svarbesni įvykiai ar jėgų pokyčiai sukuria naujų temų diskusijoms ir naujų interpretacijų.
Prieš penkiasdešimt metų, dekolonizacijai įsibėgėjus, niekas nebūtų užtaręs imperializmo nė žodeliu. Apie imperializmą ir buvę imperialistai, ir iš jų išvaduoti žmonės kalbėjo kaip apie vienareikšmiai blogą dalyką. Moksleiviai mokėsi apie kolonializmo siaubus ir kaip jis išnaudojo užkariautus žmones. Mažai tebuvo užsimenama, jeigu užsimenama apskritai, apie imperializmo naudą.
Tada, devintajame dešimtmetyje, atsirado revizionistinė istorija. Susižavėjimui kokiu nors požiūriu įtakos padaro ne tik atstumas. Vakarai, pirmiausiai jų anglo-amerikietiška dalis, atgavo dalį pasididžiavimo ir drąsos, valdomi JAV prezidento Ronaldo Reagano ir Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Thatcher. Be to, tuo pat metu buvo vis daugiau įrodymų apie pokolonialistinių režimų nesėkmes, žiaurumą ir korupciją, ypač Afrikoje.
Tačiau esminiu momentu revizionistams tapo Sovietų imperijos žlugimas. Jis ne tik leido Jungtinėms Valstijoms karaliauti vienoms pasaulyje, bet ir labiau filosofiškai nusiteikusiems žmonėms atrodė kaip Vakarų civilizacijos ir vertybių reabilitacija prieš kitas civilizacijas ir vertybes.
Europos Sąjungai plečiant sienas ir prijungiant buvusias komunistines šalis, Vakarai, kad ir trumpam, vėl įkūnijo visuotinę priežastį, įpareigotą ir parengtą skleisti vertybes į vis dar tamsuoliškas pasaulio dalis.
Politologo Francio Fukuyamos knyga „Istorijos pabaiga ir paskutinysis žmogus“ išreiškė šį triumfo ir istorinės pareigos jausmą.
Taip susidėję įvykiai parengė sceną naujai imperializmo bangai (nors nenoras vartoti šį žodį išliko). Tokiu būdu ji paveikė ir senojo imperializmo interpretacijas, kuris dabar buvo liaupsinamas už paskleistą ekonominį progresą, įstatymo raidę, mokslą ir technologiją į šalis, kurios jokiais kitais būdais nebūtų gavusios iš to naudos.
Žymiausias tarp naujos revizionistų istorikų kartos buvo Niallas Fergusonas iš Harvardo universiteto, kurio televizijos serialą, sukurtą pagal jo knygą „Civilization: The West and the Rest“ (Civilizacija: Vakarai ir likusieji“), ką tik pradėjo rodyti Didžiojoje Britanijoje.
Pirmojoje serijoje N. Fergusonas pasirodo tarp įspūdingų Kinijos Mingų dinastijos monumentų, kuri penkioliktame amžiuje neabejotinai buvo didi to meto civilizacija, jūrų ekspedicijomis pasiekusi ir Afrikos krantus. Nuo tada Kinija (ir kiti „likusieji“), ritosi į pakalnę, o įkalnėn kilo Vakarai.
N. Fergusonas apibendrina to priežastis pateikdamas šešis „revoliucinius sprendimus“ – konkurenciją, mokslą, nuosavybės teisę, mediciną, vartotojų visuomenę ir darbo etiką.
Prieš šiuos įrankius – unikalius Vakarų civilizacijos produktus – „likusieji“ neturėjo galimybių išsilaikyti. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, ir senasis, ir naujasis imperializmas buvo geradariška įtaka, nes jis buvo vienu iš būdų skleisti šiuos „sprendimus“ likusiam pasauliui, taip įgalindamas juos džiaugtis progreso vaisiais, kuriuos iki tol ragavo tik kelios Vakarų šalys.
Suprantama, tokie teiginiai nebuvo sutikti su visuotiniu pripažinimu.
Istorikas Alexas von Tunzelmannas apkaltino N. Fergusoną, kad šis nepaminėjo visų bjaurių imperializmo aspektų – Juodojo karo Australijoje, Vokietijos vykdyto genocido Namibijoje, Belgijos vykdyto išnaikinimo Konge, Amritsaro žudynių Indijoje, Bengalijos badmečio, Airijos bulvių badmečio ir daug kitų. Ir tai buvo tik silpniausia atakos grandis.
Anglų istorikas Edwardas Gibbonas kartą apibūdino istoriją nesant niekuo daugiau nei „žmonijos nusikaltimų, beprotysčių ir nesėkmių“ užrašais. Imperializmas neabejotinai prisidėjo prie to. Kyla klausimas, ar jis taip pat per Vokietijos filosofo Georgo Hegelio apibūdintą „varomosios jėgos“ principą suteikė ir priemones pabėgti nuo to.
Net Karlas Marxas dėl šių priežasčių pateisino britų valdymą Indijoje. N. Fergusonas tokiam teiginiui taip pat gali suteikti stiprių argumentų.
Didžiausia N. Fergusono teiginių silpnybė yra prijautimo civilizacijoms, nurašytoms kaip „likusios“, trūkumas. O tai parodo ir didžiausią revizionistų argumentų ribotumą. „Vakarų triumfas“, kuris prasidėjo po komunizmo griūties Europoje, tikrai nebuvo „istorijos pabaiga“.
N. Fergusonas turėtų žinoti, kad tarptautiniuose reikaluose diskusijų tema šiuo metų yra susijusi su Kinijos, arba, bendriau kalbant, Azijos „pakilimu“ ir islamo pabudimu.
Be abejo, kinai mieliau kalbėtų apie „atkūrimą“ nei apie „pakilimą“, ir nurodytų į „darnų“ ateities pliuralizmą. Tačiau dauguma žmonių pastarojo meto Kinijos istoriją laiko „pakilimu“, o istorijoje kažkieno pakilimas dažniausiai susijęs su kitų nuosmukiu.
Kitaip tariant, mes galbūt grįžtame prie to paties ciklinio modelio, kurį istorikai laikė aksioma iki tol, kol iš pažiūros negrįžtamas Vakarų pakilimas įdiegė juose tiesinio progreso link „didžių priežasčių“ ir laisvės požiūrį.
Europa akivaizdžiai yra nuosmukyje, politiniame ir kultūriniame, nors dauguma europiečių, apakinti aukštų gyvenimo standartų ir bejėgių valstybės veikėjų pretenzingumo, mielai vadina tai progresu.
Kinų santaupos garantuoja daugumą Vakarų civilizavimo misijų, kurias aukština N. Fergusonas. Modelis atrodo aiškus: Vakarai praranda dinamiškumą, o likusieji jį įgauna. Laikas iki šio amžiaus pabaigos parodys, kaip tokie pokyčiai išsirutulios.
Kol kas dauguma mūsų yra pasimetę istorijos siužete. Pavyzdžiui, visai įmanoma, kad „Vakarų pasaulyje“ (kuris dera prie N. Fergusono „revoliucinių sprendimų“) Vakarai nebevaidins pagrindinio vaidmens: Amerika paprasčiausiai perduos deglą Kinijai, kaip kad Didžioji Britanija kadaise perdavė Amerikai. Tačiau man atrodo labai neįtikėtina, kad Kinija, Indija ir „kiti“ paprasčiausia ištisai perimtų Vakarų vertybes, nes tam reikėtų atsisakyti dalies vertybių jų pačių civilizacijose.
Derinimasis ir prisitaikymas tarp Vakarų ir „likusiuosiųjų“ neišvengiamai bus lydimas galios ir gerovės perėjimo iš pirmųjų antriesiems. Vienintelis klausimas, ar šis procesas bus taikus.
____________________
Robertas Skidelsky‘s, Britų lordų rūmų narys, yra nusipelnęs Varviko universiteto politinės ekonomikos profesorius.
© Project Syndicate.
