Partijos rengiasi rinkimų kampanijos maratonui. Kokios jų startinės pozicijos?
Politinėse partijose jau verda vidinės kovos dėl vietų rinkimų sąrašuose. Nors intensyviausia rinkimų kampanija prasidės tik rudenį, jau dabar miestų gatvėse, interneto svetainėse šmėžuoja savimi pasitikintys politikų veidai. Politikų ambicijų ir lūkesčių, jei juos visus sudėtume kartu, užtektų turbūt bent dviem Seimams ir kelioms Vyriausybėms. Štai vien socialdemokratai gegužės pradžioje patvirtino rinkimų sąrašą „su kaupu“, kuriame – net 152 kandidatai, nors Seime – tik 141 vieta.
Tokiame kontekste neįtikinamai skamba „Tvarkos ir teisingumo“ ketinimai sumažinti Seimo narių skaičių iki 71. Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir „Taip“ irgi siūlo mažinti Seimo narių skaičių, tačiau kukliau – iki 101. Visa tai primena krokodilo ašaras – jausdamos visuomenės didžiulį nusivylimą ir net panieką Seimo nariams partijos bando pataikauti rinkėjams, neva jie mažins parlamentarų skaičių ir taip taupys biudžeto pinigus. Tačiau kaip politikai pritars radikaliam parlamentarų skaičiaus sumažinimui, jei nesugeba apkarpyti savo privilegijų ar atsisakyti išimčių politinėms partijoms nesilaikyti viešųjų pirkimų įstatymo?
„Partijų motyvai rengti referendumus prieš pat rinkimus – racionalus būdas turėti kuo geresnes pozicijas rinkimų agitacijai, – teigia politologas Alvydas Lukošaitis. – Galbūt iš tiesų verta svarstyti, ar mažėjant gyventojų skaičiui Seimo narių skaičius vis dar adekvatus. Tačiau reikia diskutuoti, pasirengti ir nuspręsti ramiai ir atsakingai, o ne paskutinę minutę imtis tokių šūkių.“ Anot A. Lukošaičio, Europoje taip pat pastaruoju metu tokių iniciatyvų mažinti parlamentarų ar biurokratų skaičių nuolat kyla, tačiau tai tik bendros populizmo tendencijos.
Seimo narių skaičiaus sumažinimas prieštarautų visų partijų bene prigimtiniam polinkiui siekti kuo daugiau valdžios. Tačiau partijų pasirengimo rinkimams laikotarpis rodo, jog ir šį kartą rinkėjai bus aktyviai mulkinami, kad tik politikai atrodytų patrauklesni. Ypač išsiskiria „Tvarka ir teisingumas“, siūlanti apskritai viską sugriauti ir statyti iš naujo – priimti naują Konstituciją ir kurti „Trečiąją Respubliką“. Laimei, prieš 20 metų piliečiai jau patvirtino Konstituciją, kuri neleidžia taip paprastai keisti valstybės pagrindų. Tačiau, žinoma, kažkurią rinkėjų dalį gal ir užburs galimybė tarsi kompiuterinį žaidimą perkrauti iš naujo valstybės kūrimo procesą.
Problema = lyderis
„Sunku pratybose, lengva mūšyje“, – skelbia klasikinė karo meno taisyklė. Politikoje, kaip ir sporte, treniruotės padeda palaikyti formą ir užsiauginti raumenis, nuo kurių labai priklauso galutiniai rezultatai. Seni politikos žaidėjai gerai žino, kaip reikia rengtis rinkimams, ir paprastai moka juos laimėti. Didžiosios partijos turi nemažai profesionalių politikų, kurie jau tradiciškai laimi vienmandatėse apygardose ir taip patempia savo partijų bendrą rezultatą aukštyn. Tačiau neretai ir naujokai, vedami bemaž vien entuziazmo, sugeba pateikti staigmenų ir aplenkti savimi patenkintus senbuvius. Užsidegimas ir valia kartais tampa svarbesni už treniruotus raumenis.
Pastaruoju metu socialdemokratai dažnai įvardijami kaip „pasmerkti laimėti“. Didžiausia opozicinė partija turi daug patyrusių „vilkų“, galinčių nesunkiai laimėti vienmandatėse apygardose. Kartu su prognozuojama rinkėjų parama socialdemokratų sąrašui yra neblogos teorinės galimybės turėti didžiausią frakciją. Tačiau šios teorinės galimybės daro didelę meškos paslaugą socialdemokratams: partija atrodo nuobodi, išsekusi ir nedemonstruojanti entuziazmo, būtino pergalei pasiekti.
Šį entuziazmą labiausiai turėtų rodyti partijos lyderis, kurio partija iki šiol neturi. „Po Algirdo Brazausko mirties socialdemokratai neturi nacionaliniu lygmeniu populiarių asmenybių, kurios daugiamandatėje apygardoje partiją galėtų patempti į viršų“, – teigia Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis, nurodydamas, kad tai išlieka didžiausiu šios partijos trūkumu.
Konservatoriams taip pat daugiausia bėdų kelia partijos lyderis, tačiau kiek kitokia prasme. Andrius Kubilius išlieka nemėgstamiausiu politiku ir jo pavardė partijos rinkimų sąrašo viršuje bus didžiausias partijos trūkumas. Partijoje vykusi konkurencija tarp Irenos Degutienės ir premjero taip ir baigėsi status quo – šiuo metu neatrodo, kad partijos sąrašą galėtų vesti Seimo pirmininkė, o ne partijos pirmininkas A. Kubilius. Anot M. Jastramskio, lietuviai, panašiai kaip ir visa Vidurio ir Rytų Europa, valdžią rinkimuose baudžia. Tačiau konservatoriai turi bene daugiausia ištikimų rinkėjų, todėl jų parama partijai gali lemti ir geresnius rezultatus, nei šiuo metu rodo visuomenės nuomonės apklausos.
Vis dėlto nei konservatoriai, nei socialdemokratai nėra tokie priklausomi nuo lyderio, kaip Darbo partija. Viktoras Uspaskichas yra partija, o partija yra V. Uspaskichas. „Charizmatiškas Darbo partijos lyderis nevengia konkrečių pažadų, pavyzdžiui, didinti minimalų atlyginimą iki 1 500 litų. Nors tai gerokai prasilenkia su realybe, labiausiai ekonomiškai pažeidžiamai elektorato daliai tiesmukai nurodo, kad čia gali būti jų interesus ginsiantis lyderis ir partija“, – teigia M. Jastramskis.
Kita vertus, politologo manymu, tai ir didžiausias partijos trūkumas – partijos reitingai tiesiogiai priklauso nuo lyderio populiarumo, tačiau „darbiečiams“ trūksta stiprių kandidatų vienmandatėse apygardose. Potencialiai didžiausiu Darbo partijos akmeniu po kaklu galėjo tapti teismo nuosprendis dėl „juodosios buhalterijos“. Tačiau bemaž ketverius metus trunkantis bylos svarstymas, teisininkų vertinimais, beveik neturi šansų būti baigtas iki rinkimų. Todėl pati byla liks tik fonu, o gal net palankiu argumentu V. Uspaskichui, kad su juo bandoma politiškai susidoroti.
„Tvarkos ir teisingumo“ partija bando tarsi iš mauzoliejaus (t. y. Europos Parlamento) į rinkimus išstumti Rolandą Paksą. Tiesa, net ir priėmus įstatymo pataisas, leidžiančias R. Paksui dalyvauti rinkimuose, šį sprendimą gali sustabdyti svarstymai teismuose. Vytenis Andriukaitis ketina kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo. Vis dėlto R. Pakso sparnai jau yra gerokai apvytę. Net jei jis dalyvaus rinkimuose, partijai tai nepadarys esminio skirtumo – per pastaruosius metus R. Paksas tik retkarčiais pasirodydavo Lietuvos viešojoje erdvėje ir rinkėjų akyse nebeturi išskirtinės gelbėtojo aureolės. Gal todėl „Tvarka ir teisingumas“ bando patraukti dėmesį radikaliais siūlymais iš esmės keisti Konstituciją ir kurti „Trečiąją Respubliką“.
Dar viena partija, kurios bėdos ir galimybės tiesiogiai susijusios su lyderio įvaizdžiu, – naujokė „Taip“, vadovaujama seno politikos vilko Artūro Zuoko. „A. Zuokas yra puikus rinkiminės kampanijos triukų specialistas: užtenka prisiminti pastaruosius rinkimus Vilniaus savivaldybėje, kai nedidelį populiarumą priešrinkiminėje apklausoje turėjusi jo vedama koalicija sugebėjo pagal balsus finišuoti pirma“, – primena M. Jastramskis. Tačiau reikia pripažinti, kad nuo savivaldybių rinkimų net ir vilniečių nuomonė galėjo pasikeisti. Kaip teigia politologas, partijos sėkmė ateinančiuose rinkimuose yra per daug priklausoma nuo to, kiek pozityviai pavyks nušviesti A. Zuoko valdymą Vilniaus savivaldybėje pastaruoju metu.
Lietuvos liberalų sąjūdis – bene vienintelė realiai pretenduojanti į Seimą partija, nesikankinanti dėl lyderio sindromo. Liberalų ministrai yra vertinami panašiai ir nė vienas jų neturi ryškiai dominuojančios lyderystės naštos. „Liberalų sąjūdis yra gana specifinė partija kitų Lietuvos partijų fone. Jų rinkėjams nėra toks svarbus vienas ryškus lyderis, nes, matyt, pačios liberalios vertybės sukuria partijos patrauklumą, – teigia politologė Jūratė Novagrockienė. – Galbūt stiprus, charizmatiškas lyderis ir padėtų partijai dar labiau, tačiau liberalai nėra tokie priklausomi nuo partijos vadovo, kaip kitos lietuviškos partijos.“ Po liberalcentristų nuosmukio Liberalų sąjūdis turi gerą progą didžiuosiuose miestuose sutelkti išsilavinusių, jaunų rinkėjų paramą. Vis dėlto gana siauras elektoratas neleidžia tikėtis itin gerų rezultatų, o „valdžios partijos“ etiketė taip pat meta neigiamą šešėlį.
Ambicijos
Kaip ir kiekvienas sportininkas prie starto linijos bando nusiteikti pergalei ar bent jau kuo geresniam pasirodymui, taip ir partijos save ir savo rinkėjus bando įtikinti, kad jos yra neabejotini lyderiai, ir lieka joms įteikti medalius. Tačiau ant laimėtojų pakylos vietos visuomet mažiau nei dalyvių ir kažkas liks politinės scenos užribyje.
Socialdemokratai Seimo rinkimuose tvirtai įsitikinę laimėsią 45–47 vietas. Darbo partija, anot jos pirmininko pavaduotojo Kęstučio Daukšio, bet kuriuo atveju „turėtų būti didžiausia“, tada galima spėti, kad mintyse planuojama turėti bemaž apie 50 Seimo narių. Tiesa, maždaug prieš metus V. Uspaskichas planavo, kad Darbo partija Seimo rinkimuose gali turėti apie 25–30 Seimo narių. Tačiau, matyt, apetitas kyla bežiūrint į kylančius reitingus. O visuomenės nuomonė pastaruoju metu gana palanki Darbo partijai – dar kovo mėnesį Darbo partija, remiantis „Lietuvos ryte“ skelbtomis „Vilmorus“ apklausomis, pralenkė socialdemokratus ir šiuo metu už juos balsuotų apie 19 proc. rinkėjų.
Net ir jau senokai „nurašomos“ Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovas A. Kubilius mano, kad aiškaus favorito rinkimuose nebus ir kelios partijos gaus panašiai balsų, žinoma, įskaitant ir konservatorius. Kai kurie partijos nariai mieliau vadovaujasi ne visuomenės tyrimų bendrovių atliekamų apklausų rezultatais, o „Facebook“ vartotojų balsavimais, pasak kurių, konservatoriai gautų net 23 proc. rinkėjų balsų.
Jei tokie tyrimai atspindėtų realybę, tai konservatoriai ir toliau galėtų turėti didžiausią frakciją Seime. Vis dėlto geriau visuomenės nuomonės tendencijas atspindi „Vilmorus“ apklausos, kurios gegužės mėnesį konservatoriams žadėjo tik apie 7 proc. balsų ir ketvirtą vietą partijų varžybose. Juos aplenktų net „Tvarka ir teisingumas“, kurios nariai pažvalėjo suteikus teorinę galimybę rinkimuose kandidatuoti ir nušalintam prezidentui R. Paksui. Keletą mėnesių kylantys „Tvarkos ir teisingumo“ reitingai gegužės mėn. (pagal „Vilmorus“ ir „Lietuvos ryto“ apklausas) siekė 9 proc.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija taip pat jau skaičiuoja, kad turės „keliolika“ Seimo narių per daug nesijaudindami, kad bendras jų populiarumas Lietuvoje nesiekia nė 2 procentų. Į Seimą tikisi patekti ir abi liberalų partijos bei A. Zuoko „Taip“. Pakeitę pavadinimą ir „pažaliavę“ Ramūno Karbauskio vadovaujami Valstiečiai liaudininkai (dabar „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga“) 5 proc. rinkimų barjerą tikisi įveikti su referendumo dėl branduolinės elektrinės banga.
Akivaizdu, kad visoms politikų viltims nebus lemta išsipildyti. Grynai matematiškai skaičiuojant, tiek politinių partijų (bent jau peržengiančių 5 proc. ribą) negalės patekti į Seimą. Tačiau skaičiuoti procentus ar mandatų skaičių kol kas yra per anksti. Šiuo metu partijoms ir jų lyderiams svarbu pajusti bendras rinkėjų nuotaikas ir įgauti lemiamą pranašumą prieš konkurentus. Viščiukus (t. y. parlamentarus) skaičiuosime rudenį, o dabar partijų lyderiams svarbu tinkamai įsibėgėti rinkimų agitaciniame takelyje ir neišsikvėpti prieš finišą.
