Didysis aštuonetas (G-8) paprašė Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko (EPRB), kažkada sukurto padėti Vidurio ir Rytų Europos pokomunistinėms šalims pereiti į demokratiją ir rinkos ekonomiką, panaudoti savo patirtį Egipte.
Tačiau kurios Rytų Europos pereinamojo laikotarpio pamokos yra aktualios Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose? Tarp jų yra vienas svarbus skirtumas: kitaip nei Rytų Europos šalys 1989 metais, „Arabų pavasario“ valstybės neturi planinės ekonomikos.
Nors valstybinės struktūros labai aktyviai veikia ekonomikoje ir nuosavybės teisės dažnai būna ginčijamos, privati nuosavybė yra tvirtai įsitaisiusi. Nors valstybės subsidijos yra dažnos, bet kainos nėra fiksuotos. Nors tarptautinei prekybai sudaroma daug kliūčių, tai nepanašu į buvusias Rytų Europoje, kuri iškreiptais ir dirbtiniais būdais prekiavo pati su savimi.
Tad sugretinimų su Šiaurės Afrika turėtume ieškoti šiandieninėse Rytų Europos šalyse – ten, kur jos atsidūrė po dviejų dešimtmečių reformų patirties. Nepaisant finansų krizės, politinė ir ekonominė pažanga Vidurio Europoje ir Baltijos šalyse yra nepaprasta.
Kita vertus, dauguma kitų buvusios Sovietų sąjungos šalių yra panašios į Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Jos yra „užstrigusios perėjime“. Kai kurios, tarkime Baltarusija ar Uzbekistanas, dar nė rimtai nepradėjo reformų.
Įvairi Rytų Europos pereinamojo laikotarpio patirtis suteikia vertingų pavyzdžių, kaip išsiveržti iš „pasiklydusio perėjime“ būsenos. Emocingas diskusijas apie tai, ką rinktis – „šoko terapiją“ ar laipsnišką perėjimą, pakeitė bendras sutarimas, kad reikia įvertinti ir politines galimybes bei tai, kad ne viskas gali būti atlikta iš karto, ir kad visada išlieka pokyčių atšaukimo grėsmė. Kad viskas baigtųsi sėkmingai, reikia rūpestingai nustatyti reformų eiliškumą.
Politikos formuotojai, pradėję nuo gerai matomų ir populiarių reformų, gali suburti griežtesnių vėlesnių reformų šalininkų būrį. Svarbiausi politinių ir ekonominių reformų šalininkai Vidurio ir Rytų Europoje buvo privačios smulkios ir vidutinės įmonės bei jaunesnioji karta. Tokiose jaunesnę ir greitai augančią populiaciją turinčiose šalyse kaip Egiptas dar svarbiau plėtoti prasmingas darbo vietas kuriantį privatų sektorių.
Valstybė šiame procese turi suvaidinti svarbų vaidmenį. Ankstyvi daugelyje šalių nuskambėję reikalavimai išardyti valstybės struktūras užleido kelią labiau patyrusiems vertinimams. Paremti gimstančias rinkas ir užtikrinti įstatymų laikymąsi bei kontrolę reikia stiprios valstybės. Ir ji turėtų investuoti į našumą didinantį švietimą bei sveikatos apsaugą.
Dar viena pamoka yra tai, kad mes neturėtume pernelyg nerimauti dėl politinės daugumos pokyčių. Tiesą sakant, rinkėjų sugebėjimas keisti vyriausybes yra stiprybė, o ne silpnybė. Pradinę „šoko terapiją“ pradėjusi Lenkijos vyriausybė buvo pakeista turinčia labiau „laipsnišką“ požiūrį ir labiau besirūpinančia paskirstomais rezultatais.
Nuo tada Lenkijoje viena kitą keitė įvairių pažiūrų vyriausybės. Galiausiai šalis sukūrė klestinčią ekonomiką ir gerai įsitvirtinusią demokratiją, sugebančią susidoroti su tokiomis nelaimėmis, kaip pasaulinė finansų krizė ar pernai įvykusi tragiška prezidento žūtis.
Pokyčių atšaukimo baime neturėtų būti naudojamasi norint apeiti parlamentus ir pilietinę visuomenę. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Rusijoje buvo pristabdytos svarbios konstitucinės reformos ir normalūs parlamentiniai procesai, nes bijota sovietų atsigavimo. Nors tokia galimybė tuo metu atrodė labai reali, dabar žinome, kad tai buvo mažai tikėtina, nes sistema buvo visiškai ekonomiškai ir politiškai bankrutavusi.
Šiuo metu, jaučiant baimę dėl islamo ekstremizmo grėsmės, Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose yra paskubomis stumiamos menkai apgalvotos reformos. Tačiau, net jeigu šios baimės turi tvirtą pagrindą, reformos jų pačių naudai turėtų būti aptartos platesnėse konsultacijose.
Vidurio Europoje ir Baltijos šalyse kelią per pereinamąjį laikotarpį rodė pažadas priimti į Europos Sąjungą (ES). Tačiau, kaip ir daugeliui „perėjime pasiklydusių“ šalių, narystės ES korta negalioja Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Kad ir kaip būtų, šių šalių geografinis artumas Europai padidina prekybos ir finansinės integracijos naudą. Priklausomai nuo reformų, Europa turi atverti savo rinkas ir Pietų, ir Rytų kaimynėms.
____________________
Erikas Berglofas yra Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko vyriausiasis ekonomistas.
