Slovėnijos piliečiai išsirinko naują prezidentą. Tačiau jo galimybės išgelbėti į ekonomikos krizę grimztančią „Balkanų stebuklu“ vadintą šalį yra labai nedidelės.
Gruodžio 2 d. vykusius prezidento rinkimus laimėjo opozicijos atstovas, 2008–2011 m. vyriausybės vadovas Borutas Pahoras. Rinkimų komisijai suskaičiavus 99,7 proc. balsų paaiškėjo, kad B. Pahoras laimėjo 67,4 proc. rinkėjų palaikymą, o dabartinis Slovėnijos prezidentas Danilo Türkas – tik 32,6 proc. Nepaisant sėkmingos B. Pahoro rinkimų kampanijos, mažai tikėtina, jog naujasis prezidentas sugebės daug pakeisti sudėtingoje ekonominėje situacijoje atsidūrusioje šalyje.
Naujo prezidento seni iššūkiai
Naujasis šalies vadovas kadenciją pradeda itin netinkamu metu – Slovėnijai išgyvenant didžiausią ekonomikos krizę nuo 1991 m., kai buvo paskelbta nepriklausomybė. 2007 m. eurą įsivedusi Slovėnija buvo sparčiausiai auganti ekonomika euro zonoje. Tačiau jau 2009 m. šalies ekonomikai smogė pirmoji recesijos banga. Kitos sulaukta 2011 m.
Nuo 2009 m. ekonomika susitraukė daugiau kaip 8 proc. Vien antrąjį šių metų ketvirtį BVP smuko 1 proc., trečiąjį – 0,6 proc. Analitikų teigimu, iš viso 2012 m. Slovėnijos BVP turėtų sumažėti apie 2,4 proc. Nedarbo lygis šalyje šiuo metu siekia apie 12 proc., bet manoma, kad ateinančiais metais jis gali išaugti dar vienu procentu, o biudžeto deficitas 2012 m. turėtų pasiekti 4,2 proc. bendrojo vidaus produkto. Pernelyg nuo eksporto priklausomos valstybės ekonominę situaciją galėtų kiek pagerinti tiesioginės užsienio investicijos. Tačiau pastarųjų šalis stokoja, nes investuotojai nuogąstauja dėl didelio biudžeto deficito ir sparčiai augančios valstybės skolos.
Pagrindinė Slovėnijos ekonomikos silpnybė – bankų sistema. Kadangi dauguma probleminių bankų priklauso valstybei, jų galimybės gauti finansavimą iš užsienio – ribotos. Bene vienintelė išimtis – Europos centrinis bankas, nuo kurio Slovėnijos bankai tampa vis labiau priklausomi.
Vasarą Slovėnijos vyriausybė turėjo gelbėti didžiausią šalies skolintoją „Nova Ljubljanska Banka“, kuriam skirtas 1 proc. BVP dydžio „gelbėjimosi ratas“. Anot Tarptautinio valiutos fondo (TVF), Slovėnijos ekonomikos atsigavimas tikėtinas ne anksčiau kaip 2014-aisiais. Iki tol Slovėnija rizikuoja tapti dar viena euro zonos šalimi, prašančia Europos Sąjungos (ES) ir TVF finansinės pagalbos.
Užstrigusios reformos
Stebėdamas tragišką Slovėnijos situaciją, TVF paragino šalį kovoti su ekonominiais sunkumais restruktūrizuojant, rekapitalizuojant ir privatizuojant bankus, vykdant darbo rinkos bei pensijų reformas. Diržų susiveržti nenorintys slovėnai sugeba užkirsti kelią reformoms dalyvaudami referendumuose, kuriuos surengti šalyje – palyginti lengva (tereikia 40 tūkst. rinkėjų iniciatyvos). 2011 m. vasarą vyriausybės bandymas priimti pensijų reformą buvo sužlugdytas, daugumai piliečių referendume pasisakius prieš. Tai paskatino tuometės kairiosios B. Pahoro vyriausybės žlugimą.
Naujasis premjeras konservatorius Janezas Jansa ėmėsi griežtesnių reformų, perspėdamas, jog kitu atveju Slovėnijai gresia „graikiškas scenarijus“. Kad sumažintų biudžeto deficitą nuo 6,4 proc. 2011 m. iki 4,2 proc. BVP 2012 m., vyriausybė buvo priversta apkarpyti viešojo sektoriaus atlyginimus ir daugumą socialinių išmokų. Tolesni išlaidų mažinimai planuojami kitais metais. Tikimasi sumažinti biudžeto deficitą iki ES rekomenduojamo lygio – 3 proc. BVP. Vyriausybės reformų planas apima tokias nepopuliarias priemones kaip pensinio amžiaus ilginimas, galimybė kompanijoms lengviau priimti ir atleisti darbuotojus bei socialinių išmokų mažinimas. Ministras pirmininkas spaudžia priimti pensijų ir darbo reformas, tačiau tai padaryti trukdo susiskaldęs šalies valdantysis elitas.
Pasipiktinę politikų nesugebėjimu susidoroti su ekonominiais sunkumais, pastarąją savaitę tūkstančiai slovėnų įvairiuose šalies miestuose rengė protestus, kuriuose kaltino valdžią dėl šalį krečiančios ekonomikos krizės, ir skundėsi, kad visa našta gula ant gyventojų pečių.
Protestuotojai pasisakė ne tik prieš griežtas taupymo priemones, bet ir prieš korumpuotus Slovėnijos politikus. Antrame pagal dydį Slovėnijos mieste Maribore jo gyventojai savo įtūžį liejo ant miesto mero Franco Kanglerio, kuris įtariamas kyšininkavimu. Dėl kaltinimų korupcija meras lapkritį buvo išmestas iš Slovėnijos liaudies partijos, tačiau atsisakė atsistatydinti iš Mariboro mero posto. Kitas viešai kyšininkavimu kaltinamas valdžios pareigūnas – pats premjeras J. Jansa, kuriam dar praeitos kadencijos metu iškelta byla.
Opozicijos lyderis Zoranas Jankovicius, kuris yra ir sostinės meras, taip pat įtariamas korupcija. Visi politikai neigė kaltinimus, o įtarimai kol kas nebuvo patvirtinti teismuose. Tačiau faktas, kad skirtingų politinių pažiūrų politikai tiek valdančiojoje daugumoje, tiek opozicijoje nenusipelno piliečių pasitikėjimo. Jau kitą dieną po prezidento rinkimų slovėnai tęsė protestus, ragindami šalies valdžią atsistatydinti.
Tušti žodžiai
Nors prieš pirmąjį prezidento rinkimų turą, vykusį lapkričio 11 d., B. Pahoro galimybės laimėti laikytos menkomis, šis kandidatas netikėtai surinko 40 proc. rinkėjų balsų, palyginti su D. Türko 36 proc. Ekspertų teigimu, socialdemokratui B. Pahorui pergalę užsitikrinti padėjo tinkamai pasirinkta retorika. Savo rinkimų kampanijoje naujasis prezidentas užėmė taikintojo vaidmenį, pabrėždamas poreikį vyriausybei ir opozicijai bendradarbiauti sprendžiant krizę.
„Aš siūlau pasiekti politinį visų parlamento partijų sutarimą“, – kalbėjo B. Pahoras. Jo tonas kontrastavo su perrinkimo siekiančio D. Türko, kuris smarkiai kritikavo netolygius vyriausybės biudžeto apkarpymus. Nepaisant piliečių pasipriešinimo griežtai taupymo politikai, B. Pahoras parėmė kai kurias J. Jansos vyriausybės taupymo priemones, tvirtindamas, jog reformos yra vienintelis kelias iš krizės. Buvęs ministras pirmininkas išreiškė palaikymą dabartiniam premjerui teigdamas: „Žinau, ką reiškia būti ministru pirmininku krizės metu.“
Manoma, jog naujai išrinktam prezidentui pavyko pritraukti ne tik kairiuosius, bet ir dešiniuosius rinkėjus, kurie jo vyriausybę, palyginti su dabartine, matė kaip mažesnę iš dviejų blogybių. Vis dėlto reikia turėti omenyje, jog Slovėnijos politinėje sistemoje prezidento vaidmuo – labiau simboliškas, todėl tikėtina, jog vienas B. Pahoras neturės galios daug pakeisti. Juolab kad savo rinkiminėje kampanijoje jis stokojo aiškios vizijos. „Yra kelias ir mes privalome jį rasti kartu“, – postringavo naujasis šalies vadovas, tačiau konkrečių veiksmų, kaip tą būtų galima padaryti, nenurodė.
Todėl didesnį poveikį ekonomikos krizės sprendimui Slovėnijoje gali turėti ne pasikeitęs lyderis, o vis labiau plintantys neramumai visuomenėje, kurie didina spaudimą politikams ir gali priversti juos pamiršti tarpusavio nesutarimus bei imtis kažko panašaus į „nacionalinį gelbėjimo planą“.
