Amerikietis Markas Levinsonas gavo fizikos daktaro laipsnį, tada metė fiziką dėl kino ir galiausiai sukūrė dokumentinį filmą apie didžiojo hadronų greitintuvo eksperimentą. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatomos juostos „Dalelių karštinė“ režisierius kalbėjosi su Ieva Rekštyte.
Kiek pravertė mokslinė patirtis kuriant „Dalelių karštinę“? Ar ji nekėlė rizikos, kad filmas bus suprantamas tik fizikų bendruomenei?
– Mokslinę praeitį kuriant filmą laikyčiau dideliu pranašumu. Jei būčiau šioje srityje darbavęsis toliau, tikiu, būtų prireikę būti atsargesniam ir gerai apgalvoti, ar juostos leksiką, vaizdus supras ne tik specialistai. Tačiau fizikos daktaro laipsnį gavau prieš 30 metų, vėliau visa galva panirau į kiną, tad nuo šio mokslo jau buvau gerokai atitolęs. Manau, kad viskas susiklostė idealiau, nei būčiau galėjęs pagalvoti. Dirbdamas kine išmokau kurti istorijas, išryškinti herojus, tačiau mano mokslinė patirtis neleido pasimesti informacijos gausoje, puikiai žinojau, apie ką kalbu.
Filme pasakojama apie šešis Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) mokslininkus, kurie prisideda prie didžiausio ir brangiausio eksperimento žmonijos istorijoje. Ar buvo sunku patekti į CERN, įkalbėti mokslininkus būti juostos herojais?
– Mes ir patys manėme, kad bus sudėtinga. Kažkas manęs juokais klausė, su kiek tūkstančių fizikų turėjau pasikalbėti, kol atradau šešis komunikabilius. Manau, jog mokslininkų pasitikėjimą padidino tai, kad pats esu mokęsis fizikos, tad suvokiu jų darbą. Taip pat kuriu rimtus vaidybinius filmus, tad jų akyse nebuvau komercinės televizijos režisierius, nieko nenutuokiantis apie fiziką ir norintis žaibiškai viską nufilmuoti.
Į filmą nepateko nemažai kitų mokslininkų istorijų, kurias taip pat nuosekliai fiksavau. Tačiau iki finišo išsisluoksniavo stipriausios ir įdomiausios. Labai džiugu, kad mano herojams „Dalelių karštinė“ patiko. Pamenu, vienas jų nudžiugęs pareiškė filmą būtinai parodysiąs tėvams, kad šie pagaliau suprastų, kuo jis užsiima.
Galbūt išskirtumėte mėgstamiausią epizodą ar labiausiai įsiminusią mokslininko mintį?
– Žinoma, didžiosios scenos, fiksuojančios eksperimento pradžią ir jį lydinčias emocijas, yra labai svarbios, tačiau man patinka ir mažesni žmogiškieji momentai. Pavyzdžiui, scena, kurioje fizikai aptarinėja šiuolaikinio meno skulptūrą. Apskritai man buvo įdomi meno ir mokslo paralelė. Neįtikėtinai sujaudino vieno herojų sakinys: „Dalykai, kurie mums mažiausiai reikalingi išgyventi, leidžia mums vadintis žmonėmis.“ Manau, kad ši mintis fundamentali. Todėl ir reikia paremti mokslininkus, menininkus – jų veikla apibrėžia žmogiškumą.
Tai ištransliuoti žiūrovams ir buvo pagrindinis jūsų tikslas?
– Taip, noriu parodyti auditorijai, kad mokslininkų darbas yra svarbus. Mums žalinga būti apsėstiems vien praktinės, ekonominės mokslo naudos, reikia praplėsti suvokimo ribas.
Ar per penkerius metus, kol kūrėte juostą, nekirbtelėjo mintis grįžti prie fizikos?
– Turiu pripažinti, kad vos atvykus į CERN mane aplankė stiprus déjà vu, nors anksčiau nebuvau ten buvęs ir apskritai nedirbau su eksperimentais, buvau abstraktus teoretikas. Fizikai tuo metu pietavo, įsitaisiau su jais prie stalo ir man šmėstelėjo mintis, kad jeigu būčiau likęs šiame moksle, dabar tikriausiai būčiau sėdėjęs kitoje kameros pusėje. Be to, asmeniškai išgyvenau didelį džiaugsmą, kai eksperimentas pavyko, tad kurdamas filmą aiškiau supratau, kuo fizika buvo mane patraukusi.
Filmas „Dalelių karštinė“, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, kino teatrai „Pasaka“ ir „Skalvija“, rugsėjo 18–28 d.
