J. Valančiūnas jau pelnė visuotinę meilę.
Kurie pasaulio jaunimo čempionato auksą pelnę devyniolikmečiai pasmerkti tapti žvaigždėmis?
Po kojomis – visas pasaulis, bet gyvenimas tik prasideda. Pasaulio jaunimo čempionų karūną užsidėjusių Lietuvos krepšininkų laukia skirtinga ateitis: vieni pasmerkti tapti žvaigždėmis, kitiems ir karjera LKL ar vidutinio lygio užsienio klubuose bus didelis laimėjimas.
„Treniruotis, treniruotis ir dar kartą treniruotis“, – šiuos žodžius kaip mantrą pasaulio jaunimo čempionams po pirmenybių Latvijoje kartojo vyresnieji.
Megatalentinga lietuvių karta su Jonu Valančiūnu priešakyje trečią kartą užsikabino aukso medalius ir potencialiai gali pridėti dar du komplektus – Europos (iki 20 metų) ir pasaulio (iki 21 metų) čempionatų.
Bet jau dabar prasidėjo svarstymai, kurie 1992 metais gimę žaidėjai galėtų ateityje sustiprinti nacionalinę komandą. J. Valančiūnas tai gali padaryti jau šiemet, o kitiems savojo šanso teks palūkėti.
IQ dar kartą įdėmiai pažvelgė į pasaulio čempionus, palygino, į kuriuos garsius Lietuvos (ir ne tik) krepšininkus jie yra panašūs ir gali lygiuotis, ir spėliojo, kaip klostysis jų kelias vyrų krepšinyje.
Antras Sabas turbūt negims niekada, tačiau J. Valančiūnas arčiausiai to, ką kažkada darydavo Lietuvos krepšinio legenda. Jaunių lygmenyje savo laiku taip nedominavo net geriausi nūdienos Europos krepšininkai Dirkas Nowitzki ir Pau Gasolis. Greitas, mobilus, staigus, šoklus, atletiškas – J. Valančiūnas po aikštę skraido taip pat, kaip būdamas tokio amžiaus 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje skraidė Sabas. Deja, vienu talentu, kuris išskyrė A. Sabonį iš kitų, J. Valančiūnas neapdovanotas. Šis talentas – unikalus krepšinio suvokimas. Bet tai nereiškia, kad dėl to naujasis Lietuvos krepšinio deimantas netaps pasaulinio lygio žvaigžde. Taip, gal jis neturi akių pakaušyje ir negali išmokti derinių telefonu, bet pasižymi visais duomenimis, reikalingais dominuoti po abiem krepšiais. Žinant, kad vidurio puolėjai subręsta vėliau už gynėjus, J. Valančiūno potencialas turėtų varyti tik dar didesnį siaubą jo varžovams. Kai jis dar užsiaugins raumenų ir sustiprins kojas, kai įgaus drąsos atakuoti iš vidutinių ir tolimų nuotolių, kai ištobulins žaidimą nugara į krepšį… „Galbūt tai prisiminsime kaip dieną, kai Jonas Valančiūnas visiems laikams pakeitė NBA“, – prieš NBA naujokų biržą lietuvio potencialą pripažino ESPN apžvalgininkas Billas Simmonsas.
Lietuva per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį turėjo tiek mažai gerų įžaidėjų, kad palyginti V. Čižauską nelabai yra su kuo. Faktas, kad jis nėra naujasis Šarūnas Jasikevičius – ne toks žaidimo stilius ir ne toks charakteris. Bet taip pat faktas, kad jau už kelerių metų V. Čižauskas gali drąsiai belstis į rinktinės duris. Būtent ateinantys keleri metai ir bus svarbiausi vertinant pasaulio čempionų atakų organizatoriaus perspektyvas. Visai nesinorėtų, kad V. Čižauskas pakartotų Kęstučio Marčiulionio kelią, kai tarp savo bendraamžių spindėjęs įžaidėjas taip ir neatskleidė viso potencialo. Tokių ir panašių atvejų Lietuvos krepšinyje buvo ne vienas.
V. Čižauskas praėjusį sezoną LKL čempionate jau pratinosi prie vyriško krepšinio greičių, o artimiausioje jo darbotvarkėje pirmu numeriu turėtų būti įrašytos tritaškių metimų treniruotės (23,5 proc. tolimų metimų pasaulio čempionate).
Pasaulio čempionų komandoje D. Redikas uoliai atlikdavo viską, ką liepdavo treneriai – tai vaikydavosi pavojingiausią varžovų perimetro žaidėją, tai (iškritus įžaidėjams) organizuodavo atakas. Aštriu charakteriu pasižymintis kuršėniškis šį bruožą demonstruoja ir aikštėje, nes dažnai naudojasi net menkiausiu varžovų gynybos plyšiu. Kaip ir R. Kaukėnas.
Be to, D. Redikas tiesiog gimęs skuosti į greitą puolimą, nes pasižymi ir gera kūno plastika, ir greita orientacija. Gana jaukiai Š. Marčiulionio akademijos auklėtinis jaučiasi ir už tritaškio linijos (35,5 proc.), o visas šis komplektas jam žada tikrai sėkmingą karjerą Europos krepšinyje ir Lietuvos nacionalinėje komandoje. Žinoma, jei pats to norės.
E. Ulanovas jau krito į akį Kęstučiui Kemzūrai. Nacionalinės rinktinės treneris iš devyniolikmečių rinktinės (be J. Valančiūno) išskyrė būtent A. Sabonio krepšinio mokyklos auklėtinį. Kairiarankiai gynėjai Lietuvos krepšinyje apskritai yra retenybė, o bene žymiausias šios rasės atstovas – legendinis Šarūnas Marčiulionis. Tačiau E. Ulanovas – kitokio tipo žaidėjas, o savo krepšinio maniera šiek tiek primena ne vieną sezoną „Lietuvos rytą“ į pergales vedusį Ch. Eidsoną. Įdomus kūno sudėjimas, netradiciniai klaidinantys judesiai, geras kamuolio valdymas ir neprasta ranka (50 proc. dvitaškių, 33 proc. tritaškių čempionate) – svarbiausi E. Ulanovo koziriai, kuriuos ištobulinus jis neprapuls ir vyrų krepšinyje. Maža to, kauniečio gynybos gniaužtuose vargo ir ne vienas varžovų lyderis. 29 taškai į amerikiečių krepšį parodė, ko iš E. Ulanovo galima laukti ateityje. Tačiau kelerios po to buvusios rungtynės taip pat iliustravo, kad jaunajam lietuvių Eidsonui trūksta stabilumo. Tiesa, tai nedidelė tragedija, kai žaidėjui tėra 19-ka metų.
Nors ir tėra 200 cm ūgio, šioje rinktinėje jau kelerius metus priverstas žaisti sunkiuoju krašto puolėju. Greitas ir fiziškai stiprus kaunietis per savo minutes aikštėje tiesiog trykšdavo energija ir taip kompensuodavo centimetrų stygių, tačiau vyrų krepšinyje jis gali susidurti su rimtesnėmis problemomis. Ž. Skučas – per žemas būti sunkiuoju puolėju, o kaip lengvajam puolėjui jam trūksta platesnio puolimo judesių arsenalo ir stabilesnio pataikymo (15,4 proc. tritaškių). Žvaigžde tapti Ž. Skučui vargu ar pavyks, tačiau solidžias profesionalų karjeras yra susikūrę ir dar mažiau gamtos apdovanoti krepšininkai. Kovingų ir nematomą juodą darbą atliekančių žaidėjų reikia visoms komandoms.
Pernai A. Butkevičius net neprasibrovė į Europos čempione tapusią 1992-ųjų kartos rinktinę, tačiau per metus padarė tokią pažangą, kad Latvijoje jau buvo pirmas žaidėjas nuo suolo. Tvirtai sudėtas klaipėdietis be baimės lįsdavo po krepšiu, o varžovams likdavo griebtis pražangų (daugiau baudų čempionate iš Lietuvos rinktinės krepšininkų metė tik J. Valančiūnas ir E. Ulanovas – red. past.). Kaip ir D. Redikas, klaipėdietis jaučiasi kaip žuvis greitame puolime, bet norint priartėti prie to, ką per karjerą nuveikė M. Timinskas, A. Butkevičiui būtina augti visose srityse, nes vien sprogstama jėga teleis galvoti apie solidaus LKL vidutinioko karjerą.
Greitas, gerai matantis aikštę, galintis pataikyti iš toli ir prasiveržti. R. Simanavičius turi visas savybes, reikalingas atsarginiam įžaidėjui. Šis vaidmuo jam taip prilipęs, kad iš jo kaunietis neišsivadavo net tada, kai pasaulio čempionate žaizdas laižėsi V. Čižauskas. Jau apšilęs kojas LKL varžybose, R. Simanavičius anksti pradėjo kaupti patirtį ir, palankiausiai susiklosčius aplinkybėms, gali gauti Lietuvos grandų įžaidėjo dublerio pareigas, o tai jau savaime būtų neblogas laimėjimas.
Pernai kartu su J. Valančiūnu į simbolinį Europos jaunių čempionato penketą išrinktas snaiperis šiemet pasitraukė į komandos draugų šešėlį. Priežastis nebuvo staiga sustojęs šilutiškio progresas. D. Pukiui vėl kartoti savo tritaškių salves neleido Achilo sausgyslės trauma, kurią jis vos spėjo išsigydyti iki pirmenybių. Ir nors Latvijoje jauno snaiperio taikiklis buvo kiek išsiderinęs (33,3 proc. tritaškių), kelios jo bombos finale buvo aukso vertės. Ideali metimo technika ir labai staigus kamuolio išleidimas leidžia D. Pukiui stotis į vieną gretą su kitais lietuviškais „kalašnikovais“, bet jam žūtbūt reikia tobulinti kitus žaidimo elementus (pavyzdžiui, prasiveržimą), kad neliktų vienos dimensijos krepšininku.
J. Valančiūno dubleris čempionate neblogai atlikdavo savo pareigas ir vagos į šoną nenuvarydavo, tačiau jo perspektyvos vyrų krepšinyje – ribotos. Būti tikru vidurio puolėju E. Mockevičiui trūksta centimetrų (204 cm), o kaip krašto puolėjui – plastikos ir klaidinančių judesių arsenalo. Bet M. Petravičius savo karjera įrodė, kad juodu darbu ir užsispyrimu (su žiupsneliu talento) galima prisibelsti net į dangaus – Lietuvos rinktinės – vartus.
Mažiausiai progų pasireikšti pasaulio čempionate gavęs gynėjas itin stokoja masės ir praėjusį sezoną žaidė žemesniu lygiu nei visi komandos draugai. Apskritai rinktinės trenerio asistento Roberto Giedraičio sūnus pasižymi vėlyvesniu brendimu, o per pastaruosius kelerius metus styptelėjo per 20 centimetrų. Jaunojo Giedraičio gyslomis teka krepšininko kraujas, o jis keleriose draugiškose ir čempionato rungtynėse įrodė, kad turi neprastą ranką. Pridėjęs svorio ir patirties, per kelerius metus R. Giedraitis gali kilstelėti į viršų šios kartos gynėjų hierarchijoje ir pakloti pamatus sėkmingai profesionalo karjerai.
Ūgiu, kūno struktūra, judesiais, metimo technika (deja, ir taiklumu iš tolimesnių nuotolių) jaunasis Sabonis atrodo kaip tikra A. Jomanto kopija. Vienintelis skirtumas, kad pastarasis savo kartos rinktinėse būdavo vienas svarbiausių veikėjų. T. Sabonis labai epizodiškai žaidė Ispanijos antroje lygoje, o Latvijoje negrojo net antraisiais smuikais – finale jis apskritai nepakilo nuo suolo. Sukandęs dantis, sunkiai dirbdamas ir nešiodamas tokią pavardę T. Sabonis gali būti profesionalus krepšininkas, bet gyvenime yra ir kitos naudingos veiklos.
Kaip ir Ž. Skučas, tai žaidėjas be pozicijos. Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodytų šios kartos rinktinė, jei šalia J. Valančiūno dar būtų solidus sunkusis krašto puolėjas, kaip 1984–1985 metais gimusių žaidėjų jaunimo rinktinėse spindėjęs Paulius Jankūnas.
Limituotą minučių skaičių gavęs R. Jakštas tapo didele staigmena Rusijos rinktinei (11 taškų), kurią lietuviai pusfinalyje sudaužė per du kėlinius. Pats plungiškis pasižymi nebloga uosle ir būdamas vos 200 cm sugeba net šalia J. Valančiūno susirasti atšokusių kamuolių. Tiesa, jei neūgtelės bent keliais centimetrais, galvoti apie nacionalinę rinktinę bus sudėtinga.
