M. A. El-Erianas.
Prabėgus daugiau nei trejiems metams nuo pasaulinės finansų krizės pradžios, pasaulyje vis dar likusi bjauri kanalizacijos problema. Paskolų vamzdžiai išlieka užsikimšę, o tik centriniai bankai mėgina juos pravalyti.
Tačiau jų galimybės tai padaryti nyksta, tad kyla naujų grėsmių pernelyg lėto augimo, per didelio nedarbo, gilėjančios nelygybės ir skolų apribotai Vakarų ekonomikai.
Laimei, dar ne vėlu nutiesti naujus platesnius vamzdžius, kurie papildytų ir pakeistų apgadintą infrastruktūrą.
Dabartinę padėti apibūdina du iš pažiūros vienas kitam prieštaraujantys paaiškinimai, bet jie tokie nėra.
Vienas yra apie tai, kad realybėje dauguma prie kapitalo rinkų prieinančių didelių bendrovių neturi sunkumų užsitikrinti naują finansavimą. Tiesą sakant, jos nepaprastai sėkmingai pailgino skolų terminus, pritraukė pinigų ir sumažino ateities išlaidas palūkanoms. Apibendrinus, jų balansai dabar „tvirti“.
Kitas paaiškinimas yra apie priešingą, bet taip pat tikrą realybę. Pernelyg daug smulkių bendrovių ir namų ūkių vis dar beveik negali pasiskolinti patenkinamomis sąlygomis. Tarp jų yra tie, kurie priklauso nuo bankų paskolų, taip pat būsto paskolų turėtojai, kuriems taikomos aukštos palūkanų normos, o jų skolos yra didesnės už būstų „rinkos vertę“.
Žvelgiant iš bet kurio požiūrio taško, dabartinės padėties kraštutinumas, kurioje galintys paskolinti to nenori, o norintys negali, kelia labai daug bėdų.
Jeigu padėtis nebus taisoma, ji lems pirma palaipsnį, o tada vis greitesnį skolinto kapitalo mažėjimą ekonomikos sistemoje. Pirmasis šio proceso etapas kainuos brangiai – ilgesnė nedarbo ir augimo krizė bus užkrauta neproporcingai tiems, kurie mažiausiai gali ją iškęsti.
Tolimesniame etape, kai sistema lėtai grius, įtaka bus padaryta net ir turintiems tvirtus balansus. Jie atitrūks nuo skolinto kapitalo apimtis mažinančios pasaulio ekonomikos.
Visa tai sulėtina socialinį mobilumą, sudrasko jau ištemptus apsaugos tinklus, dar pagilina nelygybę ir išryškina didelį nerimą dėl šiandienos pasaulinės ekonominės sistemos nuoseklumo ir veikimo.
Tai nėra vien socio-ekonominiai klausimai. Čia yra ir politinis aspektas. Esant dviem konkuruojantiems, bet tuo pat metu galiojantiems, paaiškinimams, ideologiniai kraštutinumai sustiprėja. Tai dar labiau sutrikdo ir procesus, ir nuostatas. Išnyksta nepertraukiamų politinių pastangų pagerinti padėtį galimybės.
Problema tapo itin aštri Europoje, kurioje buvo per vėlai pripažinta, kad krizė reiškia kažką daug daugiau nei tiesiog suirutę silpniausiose euro zonos šalyse.
Jis taip pat parodo plačiau paplitusi užkratą, kuris neseniai lėmė Prancūzijos išliaupsinto AAA kredito reitingo praradimą.
Tuo metu kenkiama pan-europinio gelbėjimo mechanizmo veiksmingumui. Kai silpnų vietų daugėja, finansinė našta keliama ant euro zonos pagrindinių narių pečių (Vokietijos ir Prancūzijos), blausiasi augimo ir užimtumo perspektyvos.
Centriniai bankai tai suvokė, tad, kad sulėtintų procesą, ant kortos pastatė reputaciją ir pradėjo vykdyti rizikingas operacijas.
Jie prisiėmė daug „netradicinės politikos“ priemonių, apie kurias anksčiau nebūtų nė galvoję ir kurios būtų laikomos netgi neįsivaizduojamomis. Tai gali būti matoma iš išsipūtusių centrinių bankų balansų.
Per pastaruosius ketverius metus Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Federalinių atsargų banko balansas daugiau nei patrigubėjo nuo mažiau nei vieno trilijono JAV dolerių iki milžiniško 3 trilijonų.
Palyginti su ekonomikos dydžiu, augimas yra dar labiau pribloškiantis: nuo kiek daugiau nei 5 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP) iki 20 procentų BVP.
Anglijos centrinio banko balansas taip pat siekia 20 procentų BVP. Ir abu bankai, regis, nekantrauja balansus dar labiau išpūsti.
Europos centrinis bankas (ECB) dažnai šioje srityje būdavo laikomas atsilikėliu. Jau nebe. Jo balansas dabar padvigubėjo iki didžiulio 30 procentų BVP. ECB taip pat atrodo nusiteikęs balansą dar padidinti.
Naujasis ECB naujasis prezidentas Mario Draghis neseniai pasakė, kad per artimiausius trejus metus tikisi didelio trejų metų refinansavimo operacijų pagyvėjimo – galingo įrankio likvidumui į bankus įlieti.
Deja, ekonominis aktyvumas nė iš tolo nepanašėja į šių pastangų intensyvumą.
Iš esmės, daugiausiai dėl jų netobulų įrankių ir kitų vyriausybinių institucijų „nesugebėjimo ar nenoro“ veikti, centriniai bankai tiesia į niekur vedančius netradicinius tiltus.
Tam tikru metu, ir mes prie jo artėjame, tiltai į niekur gali savaime tapti grėsme: jie gali pašlyti.
Vietoje to, kad tiesiog pumpuotų likvidumą į užsikimšusius vamzdynus, šalys ir gali, ir turėtų padaryti daugiau, kad nutiestų daugiau naujų vamzdynų.
Jų pagrindinis tikslas (tiesą sakant, efektyvumo patikrinimas) būtų laipsnis, iki kurio galima „įstumti“ (o ne „išstumti“) privataus sektoriaus investicijų.
Dabar pats laikas tuo pat metu veikti penkiomis kryptimis:
- Tokios šalys, kaip Ispanija ir JAV, turi su didesne jėga pašalinti kliūtis būsto sektoriuje, priimdamos vėluojančius sprendimus dėl naštos pasidalijimo, refinansavimo bei sprendimus dėl nenaudojamo bei bankų perimamo nekilnojamojo turto.
- Pernelyg dideles skolas turinčios šalys, tokios kaip Graikija ir Portugalija, turi sumažinti skolų vertes, kad turėtų pakankamų galimybių atkurti vidutinės trukmės skolų tvarumą ir ekonomikos augimą.
- Keliose Vakarų šalyse turėtų būti įsteigta privataus ir viešojo sektoriaus partnerystė, kad finansuotų neatidėliotinas infrastuktūros investicijas.
- Reguliuotojai turėtų nustoti rietis dėl ateities pagrindinių finansinių institucijų formų, ir vietoje to nustatyti aiškią viziją daugeliui metų į priekį, kuri būtų tinkama įvairiose šalyse.
- Galiausiai, vyriausybės aiškiai ir išsamiai informuoti savo rinkėjus, kad keli susitarimai, pasirašyti neprotingais įsiskolinimo ir teisių naudotis paskolomis „auksiniais laikais“, negali būti įvykdyti. Todėl jie turi būti skaidriai perrašyti, kad nustatytų pusiausvyrą tarp kartų, darbo ir kapitalo, tarp mokesčių mokėtojų ir gavėjų.
Tokios politikos priemonės išvalytų balansus visame pasaulyje ir viešajame, ir privačiame sektoriuje, skatintų darbo vietų kūrimą ir augimą. Kad jų būtų imtasi, reikia lyderystės, susitelkimo ir išsimokslinimo.
Jeigu to nebus, santechnikos problemos taps vis sunkesnėmis, ir taisymas brangs. Tai tikrąja to žodžio prasme kels grėsmę visiems, įskaitant ir tą „vieną procentą“ ir tuos, kurie neraminančiai grumiasi su sunkumais visuomenės užribiuose.
______________________
Mohamedas A. El–Erianas yra investicinės bendrovės PIMCO generalinis direktorius bei vienas iš technologijų ir telekomunikacijų vadovų bei knygos „Kai rinkos susiduria“ (angl. „When Markets Collide“) autorius.
