Lietuvoje tiek eiliniai gyventojai, tiek kai kurie politikai labiausiai baiminasi imigrantų iš Azijos šalių.
Patys mielai išvažiuotų svetur, bet nė už ką nenorėtų, kad kaimynystėje gyventų imigrantas. Toks lietuvių požiūris į migraciją. Panašios nuostatos atsispindi ir teisės aktuose: išvykimas iš Lietuvos neribojamas, tuo tarpu norintiems atvykti užsieniečiams sudaromos kliūtys.
Žinoma, apie bet kokį išvykstančiųjų ribojimą neverta nė kalbėti – demokratinė valstybė negali varžyti savo gyventojų judėjimo. Užtat klausimai dėl imigrantų skamba vis garsiau: įsileisti jų daugiau, kad būtų kas pakeičia išvykusius lietuvius? O gal atsirinkti tik pačius geriausius? Ar griežtai riboti imigraciją ir įsileisti užsieniečius tik išimtiniais atvejais?
Vertinant vien iš ekonominių pozicijų, imigracijos nereikėtų riboti. Tuomet darbdaviams nekiltų jokių problemų dėl darbo jėgos – į turtingesnes šalis išvykusius lietuvius pakeistų atvykėliai iš ne tokių turtingų šalių. Bet tada kiltų kitokių problemų: pavyzdžiui, kaip integruoti atvykėlius į visuomenę. Be to, jei sprendimą laisvai įsileisti imigrantus ir sveikintų darbdaviai, tam priešintųsi paprasti Lietuvos gyventojai.
„78 proc. gyventojų mano, kad imigracija iš trečiųjų šalių yra labai blogai, nors iš tikrųjų Lietuvoje imigrantai sudaro vos 1 proc. gyventojų“, – teigia Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audronė Sipavičienė.
Tarp išvykstančiųjų iš Lietuvos daugiausia yra jauni žmonės – aktyvi ir produktyvi visuomenės dalis, galinti kurti pridėtinę vertę ir mokėti mokesčius. 45,6 proc. emigrantų yra 20–39 metų. Jų vieta lieka tuščia, nes gimstamumas šalyje mažas, o atvykstančių svetimšalių skaičius nė iš tolo neprilygsta emigrantams. Pavyzdžiui, per devynis šių metų mėnesius savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo beveik 68 tūkst. žmonių (dalis jų išvažiavo anksčiau, ir tik dabar tai įteisino), o atvyko apie pusketvirto tūkstančio. Į pastarąjį skaičių įtraukti ir iš emigracijos sugrįžę lietuviai.
Emigracijos banga artimiausiu metu dar padidės, nes savo darbo rinką nuo 2011-ųjų gegužės 1-osios atveria Vokietija. Lietuviai galės nevaržomai įsidarbinti didžiausiame Europos ūkyje, kuriame nedarbas lapkritį mažėjo jau septynioliktą mėnesį ir buvo mažiausias nuo 1992 metų gruodžio.
A. Sipavičienės teigimu, bandymai susigrąžinti išvykusius lietuvius jau baigėsi nesėkme. Ir kuo daugiau laiko praeis, tuo bus sunkiai susigrąžinti išvykusiuosius. Todėl galiausiai Lietuva vis tiek neišsivers be imigrantų.
Nėra strategijos
Lietuva iki šiol neturi nuoseklios imigrantų (iš ne ES šalių) įdarbinimo politikos. Ji veikiau panašesnė į „gaisrų gesinimo“ strategiją – kai darbdaviai pradeda skųstis, kad trūksta tam tikrų specialybių darbuotojų, tuomet leidžiama jų atsivežti iš užsienio. Tokiu būdu 2005–2009 metais išduoti 7 058 leidimai dirbti užsieniečiams sunkvežimių vairuotojams, 2 082 – suvirintojams, 1 953 – mūrininkams, 660 – virėjams, 567 – dažytojams, 276 – dailidėms ir statybininkams.
2010 metų antrajam pusmečiui Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintame specialybių, kurių trūksta Lietuvoje, sąraše buvo laivų statybos inžinieriai, laivų korpusų dažytojai, suvirintojai, metalinių laivų korpusų surinkėjai, restoranų virėjai ir tarptautinių reisų sunkvežimių vairuotojai. Šias specialybes turintys užsieniečiai gali būti įdarbinami Lietuvoje.
Žinoma, laivų statybos įmones būtina aprūpinti specialistais. Bet tuo metu, kai Vakarų Europa užsienyje dairosi aukštos kvalifikacijos specialistų, Lietuvos prioritetai atrodo visiškai priešingi: nėra veiksmų plano, kaip pritraukti mokslininkų, gydytojų, patyrusių vadybininkų, finansų specialistų ir IT darbuotojų iš užsienio. Pastarųjų įdarbinimas veikiau yra išimtis nei taisyklė. Pavyzdžiui, praėjusiais metais išduotas 2 001 leidimas dirbti kvalifikuotiems ir 363 – aukštos kvalifikacijos darbuotojams.
Reta įmonė aukščiausios kvalifikacijos finansų ar IT specialisto ieško Lietuvos darbo biržoje (LDB). Tai viena priežasčių, kodėl tokie specialistai nepakliūva į profesijų, kurių trūksta Lietuvoje, sąrašą. Šis sąrašas sudaromas pagal LDB sukauptą informaciją apie laisvas darbo vietas ir ieškomus specialistus.
Kitas dalykas – specialistų kokybė. Pavyzdžiui, pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko, šalis parengia daugiausia vadybininkų 1 000 gyventojų, bet specialistų lygis yra žemas.
Formalūs pokyčiai
Padėtis netrukus turėtų keistis – nuo 2011 metų pradžios turėtų įsigalioti naujas Užsieniečių teisinės padėties įstatymas. Jame jau aiškiai įtvirtintas siekis supaprastinti aukštos kvalifikacijos užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje. Tai daroma derinantis prie Europos Sąjungos teisės aktų.
Pavyzdžiui, aukštos kvalifikacijos užsienietį norintiems įdarbinti darbdaviams nereikės kreiptis į LDB dėl leidimo dirbti. Įstatyme yra ir daugiau švelninančių sąlygų, tačiau išlieka pavojus, kad tai tebus formalus noras pritraukti gerų specialistų, o realios procedūros nedaug pasikeis.
Užsieniečių įdarbinimas priklauso ne tik nuo teisės aktų, bet ir nuo tų, kurie juos vykdo. Pavyzdžiui, visai neseniai darbdaviai susidūrė su absurdiška problema. Į Lietuvą iš Indijos atvyko informacinių technologijų specialistas – jo paslaugų laukė vienas komercinis bankas. Šis indas neturi pavardės, tik vardą – jo gimtinėje tai įprasta.
Tačiau tai tapo kliūtimi jam Lietuvoje gauti leidimą dirbti. Migracijos specialistė pareiškė, kad indas negaus leidimo dirbti, nes į sistemą būtina įrašyti ne tik vardą, bet ir pavardę. Neįrašius pavardės, negalima išduoti ir leidimo. Indui pasiūlyta grįžti į gimtinę, ten gauti pavardę ir tada atvykti į Lietuvą. Kilus šurmuliui problema buvo išspręsta greitai ir paprastai: indo vardas buvo įrašytas ir vardo, ir pavardės laukelyje.
Lietuvos teisininkai juokauja: kol migracijos reikalavimai liks tokie, kokie yra dabar, tol ir darbo bus. Dokumentų tvarkymas yra toks sudėtingas, kad retas užsienietis išsiverčia be teisininko. Be to, kliudo ir kalbos barjeras: toli gražu ne visi migracijos specialistai kalba angliškai.
Investuotojams keistai atrodo ir prievolė filialų vadovams užsieniečiams gauti leidimą dirbti. Kitaip tariant, filialo vadovą išsirinkę akcininkai ar valdyba turėtų registruoti laisvą darbo vietą, laukti mėnesį, ar LDB nepasiūlys kandidato, ir tik tada pasirinktas vadovas gali pradėti dirbti. Toks pat reikalavimas yra ir įmonių, kurių įstatinis kapitalas nesiekia 50 tūkst. litų, vadovams.
LDB realiai nepasiūlo jokio kandidato ir neprieštarauja filialo savininkų pasirinktai kandidatūrai, tad ir reikalavimas dėl leidimo dirbti yra dar vienas formalumas.
Verslui papildoma kliūtimi tampa ir reikalavimai iš užsienio komandiruotiems darbuotojams. Kad ir kokią aukštą kvalifikaciją turėtų, įsigaliojus naujam įstatymui jie dvejus metus negalės atsivežti į Lietuvą šeimos narių. Tuo tarpu įdarbinti užsieniečiai galės tai padaryti.
Migracijos specialistams užsieniečiai turi pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Lietuvoje jie turės kur gyventi. Tačiau butų savininkai nepasirašo nuomos sutarties su užsieniečiu, kol šis neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Todėl darbdavio atstovai kartais tiesiog nurodo, kad užsienietis gyvens jų bute.
„Geri“ ir „blogi“ imigrantai
Tokie griežti reikalavimai taikomi tam, kad Lietuvos neužplūstų nelegalūs imigrantai, kurie, pavyzdžiui, atvyktų čia fiktyviai įsidarbinę. Taip pat bijoma, kad nelegaliai migracijai bus panaudotos fiktyvios įmonės.
Tačiau legaliai dirbantys verslininkai atkerta, kad nėra taip sunku nustatyti, ar įmonė vykdo realią veiklą, ar užsieniečiai nėra fiktyviai įdarbinami, ir tai būtų galima padaryti nesudarant papildomų kliūčių norintiems legaliai dirbti specialistams.
Be to, užsimenama, kad kai kurie apribojimai sudaromi tam, kad tik neatvažiuotų kinai. Tokia pozicija neretai skamba ir iš politikų lūpų. Jie sutinka, kad imigrantų neišvengiamai bus, nes lietuviai išvažiuoja svetur. Bet esą jeigu jau būtina įsileisti atvykėlius, tai geriausia kviestis kaimynus, o ne Kinijos gyventojus.
Lietuvoje vis dar bijoma, kad įsileidus daugiau imigrantų šie užims lietuvių darbo vietas. Tačiau pramonininkų atstovas S. Besagirskas skaičiuoja, kad įdarbinti užsienietį kainuoja daugiau nei lietuvį. Tad darbdaviai teikia pirmenybę lietuviams, ir tik jei tarp jų nėra tinkamų, tuomet ieško kandidatų užsienyje.
Akivaizdu, kad kuo daugiau lietuvių išvažiuos, tuo daugiau darbo vietų liks imigrantams. Žinoma, dalis lietuvių gali sugrįžti. „Jei turės kur grįžti, tai grįš“, – apie užsienyje dirbančius aukštos kvalifikacijos specialistus lietuvius kalba asociacijos „Investuotojų forumas“ vykdančioji direktorė Rūta Skyrienė. Ir priduria: atsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių yra paprasčiau nei įkalbėti sugrįžti lietuvius.
