Siaubą primena randai
Po santuokos nepraėjus nė penkeriems metams, panevėžietė Zita
(vardas pakeistas) patyrė, ką reiškia vyro agresija ir bloga nuotaika. Jaunoje
šeimoje, atrodytų, turėję vyrauti meilės kupini santykiai staiga virto košmaru,
besitęsiančiu iki šių dienų.
Prieš keturiasdešimtį metų pirmą kartą dėl vyro pavydo
priepuolio su mažu sūnumi turėjusi iš namų sprukti ir slėptis pas tėvus moteris
šeimyninį guolį palikdavo vis dažniau.
Pykčio protrūkiams vis dažnėjant, moteris ne kartą atsidūrė
ligoninėje – gydėsi lūžusį nosies kaulą, išsukiotas rankas, įvairius
sumušimus.
65-erių panevėžietė į savo praeitį žvelgia su siaubu.
Sugebėjusi išsituokti, tačiau su vyru gyvenanti viename bute, ji iki šiol
patiria psichologinį smurtą, sulaukia grasinimų nužudyti.
Jei buvusio sutuoktinio bando prašyti, kad juodviejų užgyventą
turtą – dviejų kambarių butą – pasikeistų į du atskirus, sulaukia tik pašiepiamo
juoko. Pasak Zitos, eiti nėra kur, o jeigu nepasikeis buto, su smurtautoju teks
gyventi iki mirties.
„Išsituokus situacija tapo kiek geresnė. Stengiuosi
nesipainioti vyrui po akimis, kuo mažiau su juo kalbėti, tuomet išvengiu pykčio
protrūkių“, – „Sekundei“ pasakojo moteris.
Ne kartą kentusi skausmą, kai į delną buvo gesinama cigaretė,
Zita prisipažįsta dėl tokio vyro elgesio nesikreipusi į policiją. Savo
nuoskaudas išliejusi popieriuje, širdį atvėrusi vos vienai kitai pažįstamai.
„Aš jo bijojau, bijau ir dabar. Grasindavo užmušiąs, liepdavo
niekam neprasižioti, kaip jis su manimi elgiasi, antraip net iš kalėjimo mane
pasieksiąs, – guodėsi panevėžietė. – Ir taip įbaugino, kad niekada neprasitariau
jokioms instancijoms.“
Ilgai skriaudžiama Zita prasitarė net nuo pilnamečių, savo
šeimas turinčių vaikų ilgai slėpusi, kaip jų tėvas elgiasi, kad tik šie
nesijaudintų.
Mėlynes moteris užmaskuodavo pudra, vasarą nešiodavo ilgus
drabužius. O jei smurto žymes pamatydavo artimieji, juos nuramindavo – esą
virtusi namuose, kieme paslydusi.
Laikė virš balkono
Palaukusi, kol vyras išeis, Zita sutiko į savo namus įsileisti
„Sekundės“ korespondentus. Kaip prisipažino, pas ją svečiai retai užsuka.
„Draugų niekada nesikviečiau – bijau, kad vyras gali sumušti ir
juos. Tiesa, gal esu per daug baugšti. Juk kai dar buvome susituokę ir, tarkime,
kartu eidami į parduotuvę sutikdavome kokį pažįstamą, jo elgesys pasikeisdavo.
Atrodydavome tarsi esame laiminga šeima. Tada jis šypsodavosi, netgi
gražbyliaudavo, prie svetimų žmonių buvo man lipšnus“, – prisiminė Zita. Bute
švaru, tvarkinga. Smulkaus sudėjimo moteris mosteli į balkoną ir tramdydama
ašaras pasakoja, kad prieš beveik trisdešimt metų, kai vaikai buvo mokykloje,
vyras čiupęs ją ir permetęs į kitą balkono pusę. „Nebepamenu, dėl ko tąkart
supyko. Greičiausiai jam šovė į galvą, kad pas mane buvo atėjęs meilužis. Jis
griebė mane už pažastų ir šveitė į kitą balkono pusę šaukdamas, kad išmes.
Kabėti ketvirtame aukšte – menkas malonumas, – vyro elgesį prisiminė moteris. –
Tąkart tik maldavau, kad nepaleistų. Mintyse sukosi tik viena – kaip be manęs
gyventų vaikai.“
Panevėžietė prisipažįsta bijojusi, kad vyro genai nepersiduotų
sūnui. „Ačiū Dievui, sūnus laimingai vedęs, augina vaikus. Dukra taip pat
sėkmingai ištekėjusi“, – džiaugėsi moteris.
Abu Zitos vaikai gyvena užsienyje, todėl, pasak moters, retai
apsilanko Panevėžyje. O vykti gyventi į svečią šalį Zita nenori – jos šaknys
Lietuvoje.
„Čia gimiau, čia ir mirsiu“, – sako panevėžietė.
Pasak Zitos, geriau vyras gertų ir rūkytų, bet nebūtų toks
pavydus. Jam kiekviename žingsnyje vaidenasi, kad jo žmona neištikima.
„Nors niekada nedaviau jokios dingsties, net televizijos kanalą
perjungdavau, jei rodydavo kokį gražuolį artistą, kad tik nekiltų barnių, tačiau
pavydui ribų nebuvo“, – tikino panevėžietė.
Moteris dėl staigaus gyvenimo draugo pasikeitimo linkusi
kaltinti jo ūmų būdą ir vadinamąją septynerių metų krizę.
„Visi nemalonumui prasidėjo praėjus septyneriems metams nuo
draugystės pradžios. Sakoma, kad po septynerių santuokos metų ištinka santykių
krizė, o mums ji buvo skaičiuojant nuo draugystės pradžios“, – bandė paaiškinti
Zita.
Sutiko princą
Panevėžietė atskleidė, kad su trejais metais vyresniu būsimuoju
sutuoktiniu susipažino Panevėžyje. Tą lemtingą dieną septyniolikos metų daili
ilgaplaukė mergina su drauge išėjo pasivaikščioti po miestą. Jas užkalbino du
vaikinai.
„Vienas jų, tamsiaplaukis, aukštas, buvo labai iškalbus, žarstė
komplimentus. Prisiminiau vaizduotėje susikurto savojo princo idealą.
Susižavėjau juo iš pirmo žvilgsnio, – su šypsena pasakojo panevėžietė. – Jis
paprašė pasimatyti kitą dieną toje pačioje vietoje. Kaip ir dera, iš pradžių
nesutikau – neva neturėsiu laiko, tik įkalbinėjama prižadėjau ateiti. Taip
prasidėjo mūsų draugystė.“
Kad sutiko princą ant balto žirgo, mergina manė septynerius
metus. Per trejus draugystės ir ketverius bendro gyvenimo metus Zita
prisipažįsta sulaukusi iš vyro tiek dėmesio, kiek kitos nepatiria visą gyvenimą.
Gėlių, šokolado, saldainių, pliušinių žaisliukų nebebūdavo kur dėti, o į
pasiūlymus pinigus pataupyti vyras atsakydavo jų uždirbsiąs ir pastatysiąs jai
rūmus.
„Kaip dabar pagalvoju, tokios šnekos buvo naivios, bet ir mes
buvome jauni, todėl nekreipiau dėmesio. Jei būčiau susimąsčiusi, kad taip
idealiai negali būti, galbūt būčiau pradėjusi analizuoti jo elgesį“, –
prisimindama laimingas dienas svarstė moteris.
Zita prasitarė, kad jos draugas buvo perdėtai romantiškas, bet
labai pavydus. Bet koks kito vyro žvilgsnis ar jai parodytas dėmesys pasakų
princą paversdavo velniu.
„Jo akys žaižaruodavo, jei laikydavo mano ranką, suspausdavo
taip stipriai, kad net skaudėdavo. Kelis kartus buvo pasakęs: jei jį paliksiu,
palįs po traukiniu“, – atviravo pašnekovė.
Tik vėliau supratusiai, kad pavydas – ne meilės išraiška, o
netinkamas palydovas, panevėžietei atsivėrė akys, tačiau, kaip ji pati sako, jau
buvo ištekėjusi ir augino mažametį sūnų, todėl nenorėjo draskyti šeimos.
Iš Zitos pasakojimo buvo galima suprasti, kad vyro ji nepaliko
ir dėl visuomenėje vyraujančio požiūrio į išsiskyrusią moterį.
Vaida REPOVIENĖ
