J. Lukšos-Daumanto laiškus jo žmona tyliai saugojo daugelį metų.
Per vieną Juozo Lukšos-Daumanto žūties minėjimą, jo žmonos Nijolės Bražėnaitės-Paronetto buvo paprašyta pasidalinti prisiminimais apie žymųjį partizanų vadą. N. Bražėnaitė vietoj pasakojimo garsiai perskaitė vieną Juozo laišką. Tąsyk visi liko apstulbę. Nekilo abejonių, kad šie laiškai privalo nugulti į knygą arba kino filmą.
Taip atsirado dokumentinis filmas „Partizano žmona“, prieš kelias dienas pristatytas Tarptautiniame Kauno kino festivalyje, kino teatre „Pasaka“. Kurti juostą apie tragiško likimo meilės istoriją ėmėsi Vytautas V. Landsbergis, jam talkino montažo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė. Sužavėtas laiškų lyrizmu, režisierius sakėsi skaitęs laiškus tarytum evangeliją.
Jautrų pasakojimą, supintą iš J. Lukšos laiškų, kuriuos filme skaito aktorius Aidas Giniotis, N. Bražėnaitės atsiminimų, simboliškų gamtos vaizdų, kino salėje palydėjo gilūs žiūrovų atodūsiai.
Mediciną studijavusi Nijolė Bražėnaitė 1948 metais Paryžiuje susipažino su Juozu Lukša, kuris čia buvo atvykęs su slapta misija. Filme moteris pasakoja, jog tada partizanas jai buvo pristatytas keistu ir lig tol negirdėtu Skrajūno vardu. Patrauklios išvaizdos jaunas vyras greitai pavergė Nijolės širdį. Po dviejų metų jaunuoliai susituokė. Tačiau po vestuvių jiems nebuvo lemta kartu praleisti net medaus mėnesio – vienas nuo kito buvo atskirti vos po savaitės. Bijodamas, jog nebūtų demaskuotas, J. Lukša slapstydavosi, tad vienintelis būdas palaikyti ryšį su mylima žmona buvo laiškai.
J. Lukša rašė daug. Ant popieriaus išliedavo ne tik savo jausmus mylimai moteriai, bet ir abejones bei tvirtus pasiryžimus, nedrąsias ateities perspektyvas, ir pastangas rasti optimizmo krislą kiekvienoje dienoje. Laiškuose jis į žmoną kreipdavosi „Niliuku”.
Praėjus mėnesiui po vestuvių J. Lukša anglų žvalgybos lėktuvu buvo parskraidintas į Lietuvą. Daugiau jaunavedžiai ir nebepasimatė. J. Lukša žuvo 1951 metų rugsėjo 4 dieną.
V.V. Landsbergis po filmo premjeros kalbėjo, jog partizanų tema yra unikali ir įdomi vaizduojant ne tik jos visumą, bet ir detales. „Viename kaime sutikau moteriškę, kuri partizanams siūdavo uniformas, tiksliau jas persiūdavo iš senų paltų“, – atradimais dalinosi režisierius. Jis įsitikinęs, jog reikia skubėti įamžinti dar gyvų to laikmečio įvykių liudininkų pasakojimus: įrašinėti, kaupti informaciją, o filmą juk galima sukurti bet kada.
