Uždraudus finansavimą iš juridinių asmenų partijos rinkiminiais metais gali prarasti apie 12 mln. litų. Labiausiai nukentėtų konservatoriai, o „Tvarkai ir teisingumui“ liktų solidžiausia fizinių asmenų aukojama suma.
Korėjiečiai sako: kai vandenį geria karvė, ji duoda pieno, o kai vandenį geria gyvatė, ji gamina nuodus. Jei partijoms skiriami verslo pinigai nevirstų nuodais, apie finansavimo iš juridinių asmenų uždraudimą nediskutuotume, bet ar vanduo, lakamas iš kito dubens, gyvates pavers karvėmis?
Prezidentei Daliai Grybauskaitei praėjusią savaitę pasiūlius uždrausti partijų finansavimą iš juridinių asmenų (tai ne pirmas ir ne antras analogiškas projektas), partijų atstovai prieštarauti šiam principui nedrįsta. Tačiau beveik visos didžiosios partijos dėl to netektų didelės pajamų dalies, tad daugeliu atveju pritarimas yra veidmainystė, nes diskusiją apie finansavimą siekiama paversti klampiu svarstymu apie tai, su kuria blogybe gyventi yra parankiau.
Visos politinės partijos, išskyrus „Tvarką ir teisingumą“, patirtų nemažai nuostolių, tad kas už tokį įstatymą balsuos?
Paviršutiniški svarstymai naudingi
Dabar verslo finansuojamos partijos turi už tai atidirbinėti – nors toks problemos apibrėžimas yra pernelyg paviršutiniškas, jis turi pagrindą. Kita vertus, oficialiai uždraudus finansuoti partijas verslas ir toliau tą darys, tik dar daugiau šio finansavimo vyks neskaidriai ir nebus matoma oficialioje buhalterijoje. Pastarąjį argumentą lyg priekaištą pokyčiams naudoja daugelis politikų, kuriuos žiniasklaida kalbino po to, kai prezidentė pateikė įstatymo pataisas.
Net jei būtų nuspręsta iš biudžeto kompensuoti partijų prarasimas lėšas, išlaidos nebūtų itin didelės.
Į problemą žvelgti siaurai yra paranku, nes išvengiama diskusijos apie platesnį partijų finansavimo vaizdelį. Visų pirma, partijos ar politikai atstovauja verslo interesams ne dėl to, kad šis skiria palyginti kuklius 39 tūkst. litų per metus (tokia yra įstatymu nustatyta riba) arba, jei tai įmonių grupė, keliskart po 39 tūkst. litų per metus.
Politikus ir verslininkus jungia ne toks paprastas ryšys – tai yra daugiau ar mažiau susiformavęs elito sluoksnis, jungiamas bendrų interesų, draugysčių, giminysčių ir kitokių tiesioginių ryšių. O finansavimas neapsiriboja oficialiais pinigais ar per fizinius asmenis perduodamomis sumomis. Net ir atėmus iš partijų verslininkų pinigus, pastarųjų interesai ir jiems teikiami prioritetai nedingtų, o paslėpto finansavimo poreikis tik dar išaugtų.
Todėl visiškai teisūs tie, kurie nuogąstauja, kad verslo pinigai partijas vis vien pasieks – per fizinių asmenų aukas, grynųjų lagaminėliais, žiniasklaidos eterio ir ploto pirkimą. Tačiau šį kontraargumentą naudojantys politikai, atrodo kalba apie visus kitus, bet ne save. Todėl jie – tie, kurie tuos pinigus ims – turėtų prikąsti liežuvį ir ieškoti sprendimo – galvoti, kaip stiprinti finansinę partijų kontrolę.
Išloštų „Tvarka ir teisingumas“
Net jei būtų nuspręsta iš biudžeto kompensuoti partijų prarasimas lėšas, išlaidos nebūtų itin didelės. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 2008 metais, kai vyko rinkimai į Seimą, juridiniai asmenys partijoms oficialiai paaukojo 12,44 mln. litų. Nerinkiminiais metais ši suma būna daugiau nei perpus mažesnė.
Tačiau apie finansavimo iš biudžeto didinimą įstatymo iniciatoriai nekalba. Partijos daugiau nei pusę finansavimo gauna iš biudžeto, o antroji pagal dydį suma atkeliauja iš juridinių asmenų, taigi šio šaltinio užtvenkimas virstų nemažais praradimais.
Daugiausia pinigų netektų Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai (TS-KLD). Nuo jų pagal juridinių asmenų aukas nedaug atsilieka Valstiečiai liaudininkai, o trečioje vietoje yra „Tvarka ir teisingumas“ (TT).
Tačiau pastaroji gauna daugiausia finansavimo iš fizinių asmenų ir šios lėšos sudaro daugiau nei pusę visų partijos gaunamų aukų – 1,89 mln. iš 3,75 mln. litų. TT teko net du trečdaliai visoms partijoms skiriamų fizinių asmenų aukų.
Į kitų partijų aruodus fizinių asmenų indėlis 2008 metais buvo kur kas mažesnis. Antroje vietoje pagal fizinius asmenis likusi Darbo partija iš jų surinko per penkis kartus mažesnę už TT sumą – 0,28 mln. litų. Kitos partijos – dešimteriopai ar dar mažesnes sumas už TT.
Ar konservatoriai blefuoja?
Turint galvoje šiuos skaičius atrodo keista, kad TS-LKD lyderiai Andrius Kubilius ir Irena Degutienė, paklausti, ką mano apie prezidentės pasiūlytas pataisas, jau pasisakė už tai, kad juridinių asmenų aukos partijoms būtų uždraustos. Ar tai tik vieša pozicija, tikintis arba net gerai žinant, kad pataisos Seime nepraeis, ar tai nuoširdus noras skaidrinti politiką?
A. Anušauskas: finansavimo draudimai – tik išvien su kontrolės stiprinimu
Bene aktyviausias finansavimo pakeitimų iniciatorius Seime yra būtent konservatorius Arvydas Anušauskas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, jau siūlęs analogiškus pakeitimus pernai.
Anuomet jie nepraėjo net svarstymo stadijos, tačiau jis nenuleidžia rankų. A. Anušausko iniciatyva Seime prieš dvi savaites buvo surengta diskusija, kurioje dalyvavo ne tik parlamentarai, bet ir visų susijusių institucijų – ministerijų, VRK, teisėsaugos – atstovai. Diskusija, pasak jo, nėra vienetinė – tai tik vienas iš derinimo proceso renginių.
A. Anušauskas duoda 70 proc. tikimybę, kad šį rudenį bus uždrausta juridiniams asmenims finansuoti partijas, taip pat bus priimti kiti būtini pakeitimai. O jei ne per rudens sesiją, tai tik kitos kadencijos metu, priduria jis: pavasarį, kai rinkimai bus ant nosies, kaitalioti su rinkimais susijusius įstatymus jau bus per vėlu.
Minia turi išvysti karvę
A. Anušauskas teigia, kad naikinant vienus finansavimo šaltinius būtinai turi atsirasti kiti – jo žodžiais, reikalinga „diversifikacija“. Konservatoriaus siūlymu, verslo pinigus turėtų pakeisti 0,5 proc. iš gyventojų pajamų mokesčio, kuriuos žmonės galėtų paskirstyti papildomai – kartu su jau dabar disponuojamais 2 proc. Tačiau jis nekalba apie finansavimo iš biudžeto didinimą.
Taigi idėja – surinkti po nedaug pinigų iš didelio kiekio aukotojų. Kai kuriose srityse šis modelis puikiai veikia ir neatrodo utopinis.
2008 metais Lietuvos politinės partijos iš viso oficialiai gavo 38,3 mln. litų pajamų. Jei milijonas Lietuvos gyventojų kas mėnesį skirtų partijoms po 3 litus, jos galėtų surinkti šią sumą be jokių papildomų šaltinių.
Kai žmonės turi idėją, o aplinkiniai mato gerą bendrą tikslą, jie sukuria „Wikipedia“. Kai žmonės pasitiki kitas žmonėmis ir jų tikslais, sutinka skirti jiems pinigų. Taip išsilaikyti padedama daugybei žurnalistų pasaulyje, taip pat ir portalui bernardinai.lt. Taip padedama katastrofų aukoms ir visiškai nepažįstamiems žmonėms, turintiems gerų tikslų, kaip kauniečiams, susilažinusiems su universiteto rektoriumi dėl bibliotekos.
Angliškai tai vadinama crowd funding (pažodžiui, minios finansavimas), tačiau tam reikalingi keli dėmenys, o visų pirma – pasitikėjimas. Būtent dėl to tai negali veikti Lietuvos politikoje – kol partijos nenorės arba nebus priverstos keistis.
VRK negali ir nelabai nenorėtų
Trys – tiek žmonių prižiūri partijų finansus pagrindinėje kontroliuojančioje institucijoje – Vyriausioje rinkimų komisijoje. Tokios pajėgos turi problemų susitvarkyti net su partijų pateiktais oficialiais duomenimis. Iki praėjusios savaitės, kol į komisiją kreipėsi IQ, dar nebuvo pateikti galutinai susisteminti duomenys už 2008 metų trečiąjį ketvirtį, kai buvo artėjama prie Seimo rinkimų piko ir aukojimas partijoms buvo intensyviausias. Darbas, kuris turėjo būti padarytas prieš beveik trejus metus, pabaigtas per porą valandų, tiesa, su klaida, apie kurią vėl teko informuoti VRK.
Trys – tiek žmonių prižiūri partijų finansus pagrindinėje kontroliuojančioje institucijoje – Vyriausioje rinkimų komisijoje. Tokios pajėgos turi problemų susitvarkyti net su partijų pateiktais oficialiais duomenimis.
Partijų finansavimo duomenys VRK svetainėje pateikiami ne pagal vienodą formą ir fragmentuotai. Jei nori sužinoti, kiek pinigų per metus gavo kuri nors partija ir iš kur jie atkeliavo – sėdėk ir rankiokis po eilutę. Apie finansavimo pokyčių analizę, duomenų vizualizavimą neverta net kalbėti.
VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas pripažįsta, kad su tokiomis pajėgomis apie jokią analitinę VRK funkciją negali būti kalbos, tačiau jis teigia, kad tuo turėtų užsiimti kiti, idant komisija išlaikytų objektyvesnę poziciją.
Be kontrolės pokyčių nebus
A. Anušauskas teigia, kad finansavimo pokyčiai turi eiti išvien su kontrolės mechanizmo stiprinimu. Dabar dalis partijų finansavimo priežiūros priklauso VRK, dalis – Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai, Specialiųjų tyrimų tarnybai, Valstybės saugumo departamentui, tačiau kas galiausiai atsakingas už skaidrią politinių partijų veiklą ir kaip šios institucijos turėtų bendradarbiauti, neaišku.
Institucijoms reikia prižiūrėti ne tik banalius korumpuoto finansavimo atvejus – kad fiziniai asmenys neperdavinėtų verslo pinigų arba kad pinigai nekeliautų lagaminėliuose. Dar yra politinė reklama, niekaip neapskaitoma ir nekontroliuojama, kurią mes galime pamatyti kassavaitiniuose televizijų šou projektuose ar diskusijų laidose.
„Tai modeliai, kai pinigai į jokių partijų kasas nepatenka. Jie nematomai kursuoja tarp įmonių, atrodo, kad tai verslo susitarimai, bet realiai kofinansuojama politinė reklama – kai kurios žiniasklaidos priemonės, patys įvairiausi renginiai ir taip toliau“, – sako A. Anušauskas.
Vienas iš žmonių, aktyviai stebėjusių partijų finansavimą ir bandžiusių brautis į Seimą su pataisomis, buvo Rytis Juozapavičius, 2004-aisiais metais pradėjęs vadovauti „Transparency International“ Lietuvos skyriui. Pasak jo, tuomet kai kurie politikai viešai paatviraudavo apie ne visai skaidrius partijų finansavimo šaltinius, nuoširdžiai pasiteisindami „juk ne sau imu, o partijai“. Toks mąstymas, R. Juozapavičiaus teigimu, šiandien lieka nepakitęs.
