Ištisi istorijos klodai gali iškilti ne vien per dokumentus ar prisiminimus, bet ir atsitiktinį radinį. Ramygaloje, remontuojant seną namą, aptikti beveik aštuonis dešimtmečius slėpti negatyvai atvėrė Lietuvos partizaninio karo puslapį.
Juose – ne tik žinomi laisvės kovotojai, bet ir žmonės, kurių jaunų veidų iki šiol nebuvo matę nei istorikai, nei jų artimieji.
Kiekviena fotografija tapo savotiška detektyvine mįsle ir ji iki šiol nebaigta įminti.
Prakalbę negatyvai
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje eksponuojama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko Daliaus Žygelio parengta paroda „Ramygalos apylinkių partizanai 1944–1946 m.“.
Joje pristatomos unikalios fotografijos, atkurtos iš autentiškų negatyvų, rastų Ramygaloje.
Istorikų ir fotografijos tyrėjų teigimu, tai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų fotografinių atradimų, atskleidžiančių ankstyvąją Lietuvos partizaninio karo istoriją.
Parodoje rodomi ne tik laisvės kovotojų portretai, bet ir jų kasdienės buities akimirkos, ginklų priežiūra, netgi šventės miške.
Dauguma nuotraukose užfiksuotų laisvės kovotojų vardų istorikams žinomi, tačiau jų atvaizdai iki šiol nebuvo matyti arba laikyti dingusiais.
Šių žmonių veidai į dienos šviesą iškyla praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams nuo tada, kai buvo paspaustas fotoaparato mygtukas.
Skambutis, pakeitęs istoriją
Tokia neįtikėtina istorija prasidėjo nuo telefono skambučio 2025 metų kovą.
Vieną rytą D. Žygeliui paskambinęs buvęs kolega pranešė Vilniaus kolekcininkų klube sutikęs žmogų, siūlantį parduoti senus negatyvus.
„Iš jo susijaudinusio, drebančio balso supratau, kad reikalas labai rimtas. Nors buvo šeštadienis, pakviečiau atvažiuoti pas mane į namus. Ir jau 10 valandą jie buvo pas mane“, – pasakoja istorikas.
Netrukus juostelės jau gulėjo ant jo stalo. Vos pažvelgęs į negatyvus, D. Žygelis suprato, kad juose užfiksuoti partizanai. Tačiau didžiausią nuostabą sukėlė tai, kad nė vieno vaizdo jis nebuvo matęs, nors su partizanų fotografijomis dirba jau tris dešimtmečius.
Negatyvai buvo rasti Ramygaloje remontuojant namą, kuriame kadaise gyveno fotografas Pranas Plaktukas.
Aptikta daugiau nei dešimt plačiajuosčio fotoaparato juostelių, kurių kiekvienoje telpa 8 kadrai.
Dalis jų buvo pažeistos drėgmės, viena juostelė įplyšusi, kita sulipusi nuo senų klijų. Vis dėlto svarbiausia vaizdinė informacija išliko.
Pirmasis pėdsakas
Nuskenavus negatyvus prasidėjo didžiausias darbas – identifikuoti nufotografuotus žmones ir nustatyti, kada tai buvo.
Iš pradžių tyrimas strigo.
Nuotraukose matyti veidai nebuvo pažįstami nei pačiam D. Žygeliui, nei jo kolegoms.
Tai leido daryti išvadą, kad fotografuota labai ankstyvuoju partizaninio karo laikotarpiu – 1944–1946 metais, kai daugelis kovotojų dar nespėjo palikti gausesnio fotografijų pėdsako. Pasak istoriko, daugiau fotografuotis partizanai pradėjo nuo 1947–1948 metų.
Lūžis įvyko tada, kai D. Žygeliui kilo mintis, kad vienoje nuotraukoje mato legendinį partizaną Bronislovą Juospaitį-Direktorių.
Nuotraukos buvo nusiųstos jo dukrai Danguolei. Ši patvirtino, kad fotografijoje iš tiesų užfiksuotas jos tėvas. Dar daugiau – atpažino ir jo brolį Joną Juospaitį-Aficierių, kurio partizaninių nuotraukų iki tol nebuvo žinoma.
Broliai buvo gana nepanašūs.
„Taip aš turėjau užsikabinimą, kad tai yra Bronislovo Juospaičio būrys ar bent jo kovos draugai. Ir tada pradėjo kamuolys vyniotis“, – prisiminė D. Žygelis.
Atpažino merginas
Šalia Ramygalos gyvenanti moteris fotografijose atpažino merginas – seseris Stasę ir Anelę Rankelytes, jų pusseserę Valiulytę.
Tikėtina, kad su partizanais nusifotografavusios pasipuošusios merginos atėjo tiesiai iš Ramygalos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidų. Tokią prielaidą leidžia daryti ne tik jų dėvimi tautiniai drabužiai, kurie greičiausiai iš zakristijos, bet ir laikomos gėlės, būdingos šiai šventei.
Prie tyrimo prisidėjo ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos specialistai.
Būtent bibliotekoje saugoma medžiaga padėjo nustatyti, kad fotografijose įamžintas pirmųjų Ramygalos krašto partizanų būrių organizatorius, nepriklausomos Lietuvos policijos kapitonas Stasys Eitminavičius-Rupūžėnas, žuvęs 1947 metais kautynėse su NKVD kariuomene.
Pasakojama, kad šis partizanas mėgo posakį „rupūžė biednas“, tad jo būrys ir buvo pavadintas „Biednos rupūžės“ arba „Rupūžėno“ vardu.
Veidai, kurių niekas nebuvo matęs
Vienu didžiausių atradimų tapo partizano Antano Žuko-Žukovo nuotraukos.
Iki šiol buvo manoma, kad šis 1946-aisiais žuvęs laisvės kovotojas partizanavimo metais nesifotografavo.
Vienintelė lyginamoji medžiaga buvo 1939 metų jo nuotrauka Lietuvos kariuomenėje.
Į pagalbą istorikui atėjo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Žukas, kurio dėdė buvo Antanas Žukas.
Lyginant seną karišką portretą su rastais kadrais, galiausiai nustatyta, kad vienoje fotografijų užfiksuotas būtent jis.
Tokiu būdu istorijai buvo grąžintas dar vienas veidas.
Iki šiol niekas nebuvo matęs A. Žuko partizaninių nuotraukų. Netgi jo artimieji manė, kad rezistencijos laikotarpiu Antanas nesifotografavo. Šeimai toks radinys Ramygaloje buvo didelis netikėtumas.
Gretinant kitas turimas nuotraukas, atpažintas ir Jonas Kimštas, Aukštaitijos partizanų srities vadas, tragiška figūra laisvės kovų istorijoje, bei kiti rezistencijos istorijai žinomi asmenys, kurių atvaizdai iki šiol buvo laikyti dingusiais arba apskritai nežinomi.
Kas fotografavo partizanus?
Vienas didžiausių klausimų išlieka fotografijų autorystė.
Nors negatyvai rasti fotografo P. Plaktuko namuose, D. Žygelis mano, kad tikrasis autorius greičiausiai buvo Rapolas Baltrūnas.
Tokią versiją leidžia kelti pačios nuotraukos.
Kai kuriuose kadruose tas pats vyras pasirodo tarp partizanų. Analizuojant fotografavimo būdą matyti, kad vienur fotoaparatas pastatytas ant žemės ar štatyvo ir fotografas spėja įbėgti į kadrą, kitur jo nėra. Tai leidžia spręsti, kad jis buvo ne kovotojas, o žmogus, nuolat fotografavęs aplinkinius.
Neatmetama versija, kad R. Baltrūnas negatyvus buvo perdavęs išryškinti P. Plaktukui, o šis, prasidėjus represijoms, juos paslėpė. Taip jie ir išgulėjo sename name Ramygaloje beveik 80 metų.
Vis dėlto ir tyrimas nesibaigė. Kai kurių asmenų tapatybės dar tikrinamos, o dėl galimo R. Baltrūno atvaizdo ateityje ketinama pasitelkti ir antropologus.
„Lyginome Baltrūnų šeimos fotografiją jiems jau sugrįžus į Lietuvą iš tremties apie 1955 m. Joje yra ir R. Baltrūnas. Ar tas pats žmogus ir nuotraukose iš rastų negatyvų – vis dar klausimas. Man atrodo, kad taip, specialistai irgi tą patvirtina, o giminė – nepripažįsta“, – sako D. Žygelis.
Šią mįslę įminti padėtų veido atpažinimo programa, naudojama JAV kriminalistų, tačiau kol kas ji Lietuvos nepasiekusi.
Į pagalbą kvietėsi ir klimatologus
Fotografijos vertingos ne vien dėl įamžintų laisvės kovotojų.
Jose užfiksuotas pats ankstyvasis partizaninio karo laikotarpis, iš kurio vaizdinės medžiagos yra itin mažai.
Nuotraukose matyti antžeminis bunkeris Pašilių miške, tarp Ramygalos ir Krekenavos. Tokiuose, statytuose ankstyvuoju ginkluoto pasipriešinimo laikotarpiu 1944–1946 m., galėjo tilpti po kelias dešimtis žmonių. D. Žygelis prisipažįsta iki šiol neturėjęs nė vienos tokio tipo bunkerio fotografijos.
Šalia bunkerio – pusiau laukinė, pusiau naminė rieboka antis, turbūt laikoma maistui.
Kituose kadruose partizanai prižiūri ginklus, pozuoja su vietos merginomis, ilsisi stovyklose.
Ypač išsiskiria Velykų šventės vaizdai.
Manoma, kad šie kadrai daryti 1945–1946 metais, mat 1944-aisiais per Velykas Lietuvoje dar šeimininkavo naciai, o 1947 metais kai kurie nuotraukose matomi partizanai jau buvo žuvę.
Norėdamas nustatyti, kurių metų Velykos įamžintos fotografijose, istorikas kreipėsi net į klimatologus.
1945 metais Velykos švęstos balandžio 1-ąją, o 1946 metais – balandžio 21-ąją. Klimatologų manymu, labiau tikėtina, kad nuotraukose užfiksuotos 1946-ųjų Velykos. Mat 1945-aisiais per Velykas Panevėžio meteorologijos stotis fiksavo visą dieną trukusį lietų. Daroma prielaida, kad orai Dembavoje šalia Panevėžio, kur yra stotis, ir Krekenavoje, šalia kurios yra partizanus glaudęs Pašilių miškas, labai nesiskyrė.
„Nuotraukoje matome, kad ant stalo sudėtas maistas. Lietaus požymių nesimato – stalas sausas, duona padėta tiesiai ant stalo“, – pasakoja D. Žygelis.
Dar kitų nuotraukų datavimui pasitelkti ornitologai, vertinę jose matomus gyvūnus, ir dizaino specialistai, tyrinėję drabužių detales.
Slapta užfiksuotas žiaurumas
Tarp jaukių ir gyvybės kupinų kadrų atsivėrė ir kita istorijos pusė.
Negatyvuose aptiktos ant Ramygalos grindinio suguldytų nužudytų partizanų nuotraukos.
Pasak D. Žygelio, šie vaizdai greičiausiai fotografuoti slapta, iš po drabužio skverno.
Tai liudija kadrų kompozicija ir matomos drabužių detalės.
Tokios fotografijos tampa nebyliu sovietinio teroro liudijimu.
Tačiau dauguma kadrų byloja apie visai ką kita – apie gyvenimą.
Tyrimas dar nesibaigė
Nors jau pavyko identifikuoti nemažą dalį istorinėse fotografijose užfiksuotų veidų, paslaptys dar neatskleistos iki galo.
Todėl parodos atidaryme D. Žygelis kreipėsi į lankytojus su prašymu atidžiai žiūrėti į nuotraukas.
„Galbūt čia yra partizanų artimųjų ar giminaičių? Įsižiūrėkite į nuotraukas. Gal atpažinsite tėvą, senelį ar kitą giminaitį. Būtinai sakykite“, – ragino istorikas.
Gali būti, kad po beveik aštuoniasdešimties metų istorija dar sugrąžins ne vieną vardą ir veidą. O kiekvienas naujas atpažinimas taps dar viena pergale prieš laiką, kuris taip ilgai slėpė Ramygalos partizanų istoriją.
Paroda G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje veiks iki liepos 31-osios.
