Rizikos įvertinimas
Parkinsono liga laikoma nulemta amžiaus. Tačiau tai nevisiškai
taip. Bendras nuo šios patologijos kenčiančiųjų skaičius – 150–200 žmonių 100
tūkstančių. Tačiau tarp jų peržengusiųjų 65-erių metų slenkstį tik vienas proc.
Po 70-ies jų jau 2–3 proc. ir daugiau. Per pastaruosius dešimtmečius ši liga
pastebimai pajaunėjo. Šiandien 40-metis, sergantis Parkinsono liga, jau ne tokia
retenybė kaip prieš trisdešimt metų.
Manoma, kad ligai atsirasti įtakos gali turėti neurotoksinas ar
toksinų grupė, kurie pagal savo sudėtį artimi kai kurioms žemės ūkyje
naudojamoms trąšoms. Tačiau tam, kad žmogus susirgtų, įtakos turi turėti
genetika. Žinoma, kad žmonėms, kurių tėvai sirgo Parkinsono liga, rizika
susirgti gerokai didesnė nei kitiems. Apytiksliai 7–10 proc. žmonių genetiškai
yra paveldėję polinkį susirgti šia liga. Todėl tiems, kieno artimi ar tolimi
giminaičiai sirgo Parkinsono liga, svarbu laiku išsitirti ir užbėgti už akių
šiai patologijai.
Kol nevėlu
Ši liga nustatoma klinikiniais tyrimais. Visi kiti ligoniui
daromi tyrimai (magnetinio rezonanso, galvos kraujagyslių ultragarso tyrimas)
atliekami tik tam, kad būtų atmestos kitos ligos, galinčios būti antrinio
parkinsonizmo (auglys, insultas ir kt.) priežastimi.
Tačiau Parkinsono ligos diagnozavimo problema ta, kad jos
klinikiniai simptomai pasireiškia tik esant vėlyvai stadijai, kai daugiau nei 60
proc. paciento smegenų neuronų, atsakingų už judėjimą, yra žuvę.
Iki tol smegenys su jų praradimu susidoroja savarankiškai.
Beje, neuronai žūsta netolygiai. Pradiniame ligos etape (jis gali trukti
dešimtmečius) procesas vyksta lėtai, paskui keletą metų ląstelės žūva greičiau,
tik tada, kai žūsta didžioji dalis neuronų, situacija stabilizuojasi. Deja,
tuomet ligoniui reikalinga tik palaikomoji terapija. Proceso pradžioje įmanoma
sustabdyti smegenų ląstelių žūtį. Todėl svarbiausia gydytojų užduotis – ne tik
kuo anksčiau diagnozuoti ligą, bet ir nustatyti polinkį į ją.
Parkinsono ligos mechanizmo esmė – smegenų požievyje sutrinka
neuromediatoriaus dopamino ir jo šalutinių produktų metabolizmas.
Šį sutrikimą nustatyti galima pozitronų emisijos tomografijos
metodu. Šis tyrimo būdas labai brangus, Lietuvoje neseniai pradėtas naudoti, tad
gydytojai taiko kitus būdus.
Atėmė miegą ir ramybę
Pirmieji ligos simptomai dažniausiai lieka nepastebėti. Judesių
sutrikimai (pavyzdžiui, rankų drebulys esant ramybės būsenos, pats
akivaizdžiausias požymis) pasireiškia tik tuomet, kai smegenų pažeidimai būna
jau toli pažengę.
Iki tol ligoniui pasireiškia tokie simptomai: pablogėja
smulkioji rankų motorika, sulėtėja judesiai, susikaustymas, mimikos skurdumas –
žmogus retai šypsosi, veido raumenys sustingę, rečiau mirksi. Tampa sunku
atsistoti nuo žemos kėdės ir šiaip pradėti judėti – atrodo, tarsi būtum prilipęs
prie sėdynės.
Parkinsono ligai būdinga tai, kad pažeidžiama dažniausiai viena
kūno pusė – arba kairė, arba dešinė. Yra speciali aparatūra, padedanti
pažeidimus nustatyti esant kuo ankstyvesnei stadijai. Ši aparatūra padeda
patikrinti reakcijos greitį, judesių koordinaciją ir greitumą, taip pat ir akių
obuolių, pusiausvyros funkciją ir kt. Nors nustatomi pakitimai nelabai
specifiniai, esant įtarimų dėl Parkinsono ligos, visi šie papildomi tyrimai gali
būti naudingi.
Įrodyta, kad prieš 10–15 metų tokiems ligoniams prieš
pasireiškiant judėjimo sutrikimams būna simptomų, kurių daugelis niekaip
nesusieja su Parkinsono liga. Tai gali būti virškinamojo trakto veiklos
sutrikimai (pvz., dažni vidurių užkietėjimai), šlapinimosi sutrikimai, ypač
naktį, miego sutrikimai, raumenų, sąnarių skausmai, itin didelis nuovargis,
depresija (ja serga kas antras ligonis). Ligos pradžiai itin būdingas uoslės
susilpnėjimas.
Žmonės tam retai skiria reikiamą dėmesį, o tai labai svarbu.
Dar vienas svarbus požymis – patologiški judesiai esant greitojo miego fazei
(būtent tada mes sapnuojame): pacientai, turintys ryškių ar nelabai ligos
požymių, tuomet itin smarkai judina rankas ir kojas. Šiuos judesius užfiksuoja
polisomnograma – tyrimas, atliekamas žmogui miegant.
Žinoma, pasireiškus vienam iš minėtų požymių nereikia daryti
skubotų išvadų, kad tai – Parkinsono liga, tačiau rizikos grupės asmenims į tai
dera atkreipti dėmesį.
Priemonės
Nustačius, kad žmogus turi polinkį susirgti Parkinsono liga,
reikia saugotis pavojingų faktorių, galinčių išprovokuoti negalią. Vengti ir
laiku gydyti ligas, didinančias parkinsonizmo vystymosi riziką (galvos smegenų
traumas, intoksikacijas, galvos smegenų kraujagyslių ligas).
Moterims reikia stebėti lytinių hormonų lygį, ypač po kai kurių
ginekologinių operacijų, nes žinoma, kad rizika susirgti išauga sumažėjus
estrogenų lygiui. Tam tikrais atvejais gydytojas gali rekomenduoti keičiamąją
estrogenų terapiją.
Reikia vengti kontaktų su trąšomis ir net paprasta buitine
chemija bei insekticidais. Nesirinkti profesijų, susijusių su darbu
kenksmingomis sąlygomis. Reikėtų vengti ypatingos aminorūgšties – homocisteino –
lygio padidėjimo kraujyje, ji taip pat gali lemti Parkinsono ligos atsiradimą.
Sumažinti šios medžiagos kiekį padeda speciali dieta, kurioje
dominuoja folio rūgštis ir vitaminas B12. Jų gausu špinatuose, žaliuosiuose
žirneliuose, kepenyse, tačiau galima vartoti ir kaip vitaminus.
Sergant šia liga sveika valgyti migdolų, graikinių riešutų,
saulėgrąžų, sojų produktų, silpnai rauginto pieno, daigintų kviečių, vartoti
linų arba alyvuogių aliejų.
Galbūt vietoj rytinės arbatos reikėtų gerti kavą, nes kofeinas
stimuliuoja dopamino išsiskyrimą ir saugo nuo Parkinsono ligos atsiradimo.
Tačiau tvirtų šito įrodymų nėra.
Parengė A.Kaminskienė
