Nepralenkiamas pėdsekys
Ne visiems kova su nusikalstamumu – sunkus, atsakingas ir varginantis darbas. Yra įstatymų sergėtojų, kuriems šis užsiėmimas – tik linksmas žaidimas, o minutės, kai tenka pasienį kirtusioje mašinoje ieškoti narkotikų ar kokiame miške – dingusiojo, tampa tikra palaima. Pareigūnų pagalbininkai – tarnybiniai šunys gelbsti pačiose beviltiškiausiose situacijose.
Vienas iš tokių – ne vienam nusikaltėliui nemalonumų pridaręs ir ne kartą tarnyboje pasižymėjęs keturkojis policininkas vokiečių aviganis Gizmou. Neišskiriamas jo komandos draugas, kolega, vadas ir šeimininkas Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Kriminalinės policijos Kriminalistinių tyrimų tarnybos Kriminalistinių aptarnavimų skyriaus kinologų grupės vyresnysis patrulis Kęstutis Mineikis apie savo augintinį atsiliepė tik pačiais gražiausiais žodžiais.
„2005-aisiais vykusiose šalies kinologų varžybose, kai reikėjo ieškoti žmogaus, daikto, ir bendrojo paklusnumo rungtyse Gizmou užėmė antrą vietą. Pernai jau dalyvavo ir pasienio, saugos pulkų šunys, tąsyk mano augintinis buvo penktas. Tačiau jeigu reikėtų rungtis vien tik ieškant, sekant pėdomis, jis būtų nepralenkiamas. Gizmou gali valandomis kokio nors daikto ieškoti, kiti šunys po dešimties minučių pavargsta“, – „Sekundei“ tvirtino pareigūnas.
Tačiau apie savo nuopelnus dresuojant šeimos nariu tapusį šunį K.Mineikis kalbėjo itin kukliai. „Dresuoti savaime sekasi, truputį iš knygų mokiausi, kursus lankiau“, – sakė jau septynioliktus metus kinologu dirbantis vyriškis.
Į pensiją – kartu
Pasiūlymo dirbti kinologu policininkas sulaukė dar tarybinėje armijoje – Černigove tarnavęs K.Mineikis su keturkojais saugodavo karinį aerodromą. Grįžęs dvidešimt dvejų metų vyras įsidarbino policijoje.
„Kinologu tapau per papūgas. Susirinkom visi ir viršininkas klausia: kas nori dirbti kinologu? Tyla. Tada girdim: kas augina namuose gyvūnus? Pakėliau ranką, nes tuo metu laikiau papūgėles. Tai ir nusprendė, kad tinku. Visokių gyvūnų esu turėjęs. Dabar, be Gizmou, pas mus gyvena žiurkė ir žuvytės akvariume“, – pasakojo trisdešimt aštuonerių metų pašnekovas.
Su Gizmou K.Mineikis susitiko prieš ketverius metus ir planuoja drauge dirbti iki pat pensijos.
„Kai jį pirkom, buvo vienuolikos mėnesių šuniukas. Nurašyti tarnybinį šunį galima ir aštuonerių metų, jei jis praranda uoslę ar suserga. Kai tokio amžiaus sulauks Gizmou, aš turėsiu dvidešimties metų stažą ir galėsiu eiti į pensiją. Žinoma, jeigu šuo sveikas, būtų neteisinga jį išleisti į poilsį, matysim, kaip bus, gal ir ilgiau dirbsim“, – planavo policininkas.
Pasak pareigūno, Gizmou buvo surastas pas vieną kėdainietį.
„Veislė iš esmės nieko nereiškia, kilmės dokumentai irgi nebūtini, nes dažnai kilmingi šunys būna lepūs. Renkantis tarnybinį augintinį pirmiausia atkreipiamas dėmesys į jo savybes – ar judrus, ar smalsus, ar domisi numestu daiktu, raktais, ar įsikanda juos ir nešiojasi. Tokie dalykai labai daug reiškia. Gizmou gal pusės metų reikėjo prie manęs priprasti – jis labai nepatiklus. Bet manau, kad tai gera savybė. Ir dabar apie svetimo žmogaus prisilietimą net nekalbu, tai jam per žiauru: jeigu koks nepažįstamasis Gizmou pakalbina, jis nepatenkintas grybšteli“, – tvirtino K.Mineikis.
Neįkainojamas draugas
Už pusketvirto šimto litų nupirkto vokiečių aviganio kainos šiuo metu įvardinti pareigūnas nesiryžo. „Jei šuo tarnybinį testą atitinka, gali kainuoti daugiau nei keturis tūkstančius dolerių. O Gizmou yra visiškai išmokytas ir parengtas. Būna, kad kinologai savo šunis parduoda, tačiau aš su juo nenorėčiau skirtis net ir už dešimtis tūkstančių. Kasdien drauge būnam, treniruojamės, dirbam, gyvenam, jis mano draugas“, – kalbėjo kriminalistas.
Pasak K.Mineikio, įgijus keturkojo augintinio pasitikėjimą, dresuoti nebuvo labai sunku.
„Šuniui darbas yra tik žaidimas. Geriausias Gizmou paskatinimas – guminis kamuoliukas. Nebent kokį ieškomą daiktą dešryte galima paskaninti. Darbo metu neskatinu: nereikia, nes gali ir blogai ką atlikti, o paskui nebesuprasti. Dirbant su tarnybiniais šunimis prievartos negali būti, viskas vyksta kaip žaidimas. Todėl kai ateinu ir į lauką Gizmou veduosi, didžiausia laimė jam būna, nes žino – arba miške lakstysim, arba kokioje operacijoje dalyvausim. Tik sulaikymas jau nebe žaidimas, o kova, agresija“, – teigė „Sekundės“ pašnekovas.
Pastaruoju metu augintinis sau duoną dažniausiai užsidirba ieškodamas narkotikų. Pasak K.Mineikio, keturkojis draugas šunybių prikrėtęs nebuvo.
„Jis labai gerai reaguoja į atitinkamas situacijas. Pamenu, prieš porą metų per futbolo varžybas kilo konfliktas su kroatų sirgaliais. Tada visi mušėmės, ir Gizmou nesutriko – daug skylių padarė agresyvių sirgalių kelnėse“, – pasakojo pareigūnas.
Išsiskirti sunku
Kriminalistas tvirtino per savo darbo metus visiškai išdresavęs tris šunis. Jis nepamiršo kartu penkerius metus gyvenusio Rytų Europos aviganio Granto, vokiečių ir Rytų Europos aviganių mišrūnės Lotos – su ja praleido vienuolika metų.
„Skirtis skaudžiau nei su žmogumi būna. Bet kiekvienas šuo turi savų ligų, ir Gizmou – ne išimtis. Su Lota teko atsisveikint, nes akių vėžys buvo. Tuomet atrodė, kad protingesnio šuns už ją nebeatrasiu, bet kiekvienas augintinis savito charakterio. Gizmou nuo Lotos neatsilieka“, – teigė K.Mineikis.
Apie labiausiai įstrigusią operaciją paklaustas pareigūnas tvirtino tuomet dirbęs su Grantu.
„Vienas žmogžudys prie Pasvalio dvi senutes nužudė. Penkiolika kilometrų su Grantu sekėm, kol kaimą, kur nusikaltėlis slėpėsi, priėjom. Beliko jį tik sulaikyti“, – prisiminė policininkas.
Namuose dresuojamus šunis auginantis K.Mineikis teigė, kad šeimos nariais tampantys keturkojai gyvena lyg laukiniai jų giminaičiai vilkai – sudaro tam tikrą hierarchiją. „Gizmou aš esu vadas, po manęs eina jis. Galbūt mano žmona jam lygi, o gal ir ne, bet dukra – jau po žmonos“, – vardino pašnekovas.
Gyvena prabangiai
Apie keturkojus tarnybinius pagalbininkus „Sekundei“ pasakojęs Panevėžio teritorinės muitinės Mobiliosios grupės poskyrio viršininkas Edgaras Bernotavičius tik patvirtino K.Mineikio žodžius: šuniui darbas – linksmas žaidimas, o kinologas – ne profesija, bet gyvenimo būdas.
„Pas mus dirba du kinologai, turime tris šunis – penkiametę Labradoro retriverę Betą, dvejų metų ugninio kraujo belgų aviganę-malinua Ūdrą ir tokios pat veislės šešių mėnesių, bet jau nemažą „jaunuolį“ Montį. Beta – patyrusi darbuoja, Ūdra – gabi, judri mokinė, o Mončio dar tik laukia daugybė mokymų, kursų. Mūsų šunys rengiami tik narkotikams ieškoti“, – teigė E.Bernotavičius.
Pasak jo, muitinės šunys gyvena tikrai prabangiai, turi specialius, iki dešimties tūkstančių kainuojančius aptvarus, vežiojami specialiais automobiliais. „Lietuvoje muitinė turi per dvidešimt šunų. Kai kurie rengiami ieškoti kontrabandos, cigarečių, todėl dažnai vieni kitiems padedam. Bendradarbiaujam ir su policija. Svarbiausias mūsų šunų bruožas – jie negali būti agresyvūs: neturi reaguoti nei į svetimą žmogų, nei į kokį vežamą dešrigalį. Mes sakom taip, kad į tarnybą išeina komanda – kartais kinologas būna pastabesnis, kartais – jo augintinis“, – pasakojo muitininkas.
„Sekundės“ kalbintas Mobiliosios grupės poskyrio viršininkas patikino, kad panevėžietė Beta yra ne kartą pasižymėjusi šalyje. „Ji viena gal septynis kartus buvo suradusi narkotikų – nuo keliolikos gramų iki dvidešimties kilogramų. Tai yra labai dideli pasiekimai“, – sakė E.Bernotavičius.
Narkotikais nešeria
E.Bernotavičius juokavo, kad su kinologu Arūnu Zabėla gyvenanti Labradoro retriverė iš savo šeimininko sulaukia daugiau dėmesio nei vyriškio žmona. „Kasdien visur kartu – ir dirba, ir treniruojasi, ir gyvena. Jai net nebereikia specialių signalų – tik pamato, kad šeimininkas uniformą velkasi, iš laimės savam kaily nebetelpa. Įsivaizduokit, kiti darbuotojai atostogas turi, o kinologas – praktiškai niekada. Savo šuns jis niekam nepalieka“, – tvirtino muitininkas.
E.Bernotavičius griežtai paneigė nuomonę, kad narkotinių medžiagų ieškantys šunys dresuojami šeriant narkotikais.
„Tai visiška nesąmonė. Galbūt kažkada taip ir būdavo, tačiau dabar net minčių tokių nėra. Svarbiausias šuniui paskatinimas – kamuoliukas. Žinoma, per treniruotes daiktai suderinami su narkotikų kvapu, būna, kad per mokymus dedama tikrų narkotikų. Viskas vyksta kaip žaidimas, šuns prievarta negalima varyti“, – kalbėjo vyriškis. Anot Mobiliosios grupės poskyrio viršininko, muitinei šunų ieškoma po visą Europą. Iš pradžių jie paimami, paauginami, patikrinamos jų savybės ir tik už tinkamą tarnautoją sumokami pinigai. Beta, Montis ir Ūdra yra vieni populiariausių muitinės tarnybinių šunų veislių, kiti mėgstami – vokiečių aviganiai, rusų spanieliai. „Svarbiausia, kad šuo būtų judrus, sumanus, ištvermingas, priprastų prie žmonių, automobilių, šūvių. Beta niekuomet nebuvo nieko pridirbusi nei juokingo, nei graudaus. Juokinga būna, kai Arūnas parodo išmokytus triukus – kaip ji keistai vartosi ar „dainuoja“, – pasakojo E.Bernotavičius.
Justė BRIEDYTĖ
A.Repšio nuotr. Kriminalistas K.Mineikis savo
augintinį Gizmou išmokė ant nosies galo laikyti bet kokį daiktą, tik dešrigalį
šuniui sunku nuturėti, nes per skaniai kvepia.
