T. Janeliūnas.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pasakiusi: jei negerbsime savęs, kiti mūsų taip pat negerbs. Austrija šeštadienį parodė, kad Lietuvos negerbia. Tačiau skandalas dėl Sausio 13-osios bylos įtariamojo Michailo Golovatovo paleidimo rodo, kad Austrija negerbia ir pati savęs. Beje, tai tik dar vienas patvirtinimas, kad Austrija, nors ir būdama ES nare, daugiau dėmesio kreipia į Rusijos, o ne ES interesus. Pastaraisiais metais Austrijos nuolankumas Rusijos ir ypač „Gazprom“ įgeidžiams tapo itin akivaizdus.
Ekonominiai interesai ir tas tariamas „vokiškasis pragmatizmas“ jau tarsi tapo įprastu argumentu aiškinant, kodėl Vokietija ar Austrija spjauna į ES solidarumą ir mieliau pasiduoda energetiniams susitarimams su Rusija, kurie pažeidžia kitų ES narių interesus.
„Nieko asmeniško, tik verslas“, – jau seniai mums aiškino vokiečiai, sukirtę rankomis su rusais dėl „Nord Stream“. Panašiai ir Austrijos vyriausybė aiškino, kodėl 2010 m. su „Gazprom“ susitarė dėl „South Stream“ tiesimo Austrijos teritorijoje, nors pati Austrija buvo viena iš „Nabucco“ dujotiekio iniciatorių. Būtent „Nabucco“, o ne konkuruojantis „South Stream“ dujotiekio projektas yra remiamas ES.
Austrija, kurioje būtų užbaigtas „Nabucco“ dujotiekio tiesimas, buvo viena svarbiausių šio projekto dalyvių ir Austrijos vyriausybės kontroliuojama kompanija OMV dažnai atstovaudavo „Nabucco“. Būtent austrų OMV 2010 m. gana radikaliai pakeitė savo kursą – savo valdomas Vengrijos energetinės kompanijos MOL akcijas pardavė „Gazpromui“, o 2011 m. vasario mėnesį kartu su „Gazpromu“ įkūrė bendrą kompaniją „Austria South Stream“, kuri bus atsakinga už 50 kilometrų „South Stream“ dujotiekio atkarpą Austrijos teritorijoje.
Austrijos OMV, valdanti ir dalį „Nabucco“ projekto akcijų, iš esmės dubliuoja savo projektus, o tai neišvengiamai gali kelti interesų konfliktą. Tačiau iki šiol nei Austrija, nei ES institucijos nesiryžo paaiškinti, kaip derėtų įvertinti tokį dviprasmišką OMV elgesį. Atmetus „politinį korektiškumą“ galima būtų pasakyti, kad austrai tiesiog sabotuoja „Nabucco“ projektą vardan „Gazprom“ proteguojamo ir Rusijos interesus atitinkančio dujotiekio. Tokio akibrokšto paaiškinimas gali būti irgi labai „pragmatiškas“: Austrija apie 60 proc. dujų perka būtent iš „Gazprom“.
Skambučiai iš Maskvos – svarbesni
Pragmatiškumas ir nacionaliniai ekonominiai interesai gali būti nemalonūs kitoms ES šalims, tačiau iki šiol visos ES šalys stengėsi pabrėžti, kad jos šventai laikosi teisingumo ir teisės viršenybės principų. Būtent ši savybė nuolat būdavo įvardijama kaip pamatinė visos ES vertybė, siejanti šios sąjungos nares. Tačiau pasirodė, kad Austrijai artimesni yra Rusijos įpročiai politiškai spręsti teisines problemas, o ne ES principai siekti teisingumo. Ypač, jei kalbama apie nusikaltimus žmogiškumui.
Būtent tokių reikalavimų ES griežtai laikosi net kitų šalių atžvilgiu: Serbija net negalėjo tikėtis derybų su ES, kol neišdavė svarbiausių karo nusikaltimais kaltinamų veikėjų. Tačiau, galbūt kas neleidžiama Serbijai, leidžiama Rusijai? Ir dar pagarbiai patiekiama ant lėkštutės mėlynais krašteliais.
Austrijai artimesni yra Rusijos įpročiai politiškai spręsti teisines problemas, o ne ES principai siekti teisingumo.
Galbūt kažkam iš Austrijos teisėsaugos institucijų ir pasirodė, kad paleisti Sausio 13-osios bylos įtariamąjį Michailą Golovatovą tėra „paprastas teisinis klausimas“, nenorint iš jo susikurti politinių problemų su Maskva. Tačiau Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris buvo teisus savaitgalį teigdamas, kad Austrija tokiu savo akibrokštu parodė nepagarbą Lietuvos nepriklausomybės pamatams, o tai – didžiausios nepagarbos ženklas mūsų valstybei.
Įvykių chronologija, kurios šviežius ženklus galime dar matyti, rodo, kad Austrijos teisėsaugos atstovai ne tik nebuvo suėmę M. Golovatovo, bet netgi draugiškai jį perspėjo, kad jis nepaliktų tranzitinės oro uosto salės. Kaip teigia austrų dienraštis „Kurier“, buvusiam specialiosios paskirties būrio „Alfa“ vadui net nebuvo uždėti antrankiai ir jis nepaliko oro uosto. Tai galima būtų suprasti kaip tikslingą bendradarbiavimą su įtariamuoju, kuriam yra išduotas Europos arešto orderis.
Ar situacija kuo nors skirtųsi nuo E. Zingerio pateikto pavyzdžio apie Ratko Mladičių – kaip ES būtų įvertinusi akibrokštą, jei kurios nors šalies oro uoste pastebėtas karo nusikaltėlis būtų mandagiai paprašytas palikti šalį ir skubiai paleistas, teisinantis, kad suėmimo dokumentai nebuvo labai aiškūs?
Net Rusijos žiniasklaida neslepia, kad M. Golovatovas buvo paleistas dėl skubių Rusijos vidaus reikalų ministerijos ir generalinės prokuratūros veiksmų. Rusijoje tai pateikiama su neslepiamu nacionaliniu pasididžiavimu – štai, mūsiškius gina! Ir tai svarbiau nei tai, ar „mūsiškis“ yra įtariamas nusikaltimais žmogiškumui. Tačiau Europos Sąjungoje iki šiol teisė ir teisingumas būdavo vertinama labiau, nei prekybinė nauda.
Austrijos akibrokštas, kuomet Vienos teisėsaugos institucijos pasidavė Maskvos „telefoninei teisei“, rodo, kad savigarbos gali neturėti ir nuolat europietiškumą demonstruojančios ES šalys. Lietuvos ambasadoriaus atšaukimas konsultacijoms – natūralus ir būtinas žingsnis, primenant visai ES, kad įtariamieji nusikaltimais žmogiškumui privalo būti vienodai vertinami nepriklausomai nuo to, ar jie yra didžiųjų valstybių piliečiai.
Tiesa, atšaukus ambasadorių iš Vienos Lietuvos užsienio reikalų ministerijai gali kilti tam tikra dilema: ar vėliau grąžinti ambasadorių atgal į Austriją, o gal tiesiog perduoti Austrijos reikalų tvarkymą Lietuvos ambasadoriui, reziduojančiam Maskvoje? Jei skambučius iš Maskvos austrai vertina labiau, toks sprendimas būtų labai pragmatiškas.
