Paralyžius sustabdė kūną, bet ne ryžtą gyventi

Kartais gyvenimą pakeičia viena vienintelė akimirka.

Panevėžiečiui Modestui Linkai tokia akimirka tapo šuolis į vandenį, po kurio – tyla, koma ir nežinia. Pabudusiam iš komos Modestui visko tenka mokytis iš naujo. Nors gydytojai prognozavo gyvenimą vegetacinės būklės, šiandien 33-ejų vyras pats geba atsisėsti, atsistoti, judinti rankas, remdamasis lazda nueiti keletą žingsnių.

„Paralyžius sustabdė kūną, bet ne mane“, – tikina ne susitaikyti, bet kovoti pasirinkęs M. Linka.

Lemtingas šuolis

Nelaimė, padalijusi Modesto gyvenimą į „iki“ ir „po“, įvyko pernai rugsėjį.

Sodyboje kartu su bičiuliais M. Linka šventė geriausio draugo gimtadienį.

Po pirties sumanė atsivėsinti tvenkinyje.

Šuolis žemyn galva buvo lemtingas.

Atvežus į ligoninę paaiškėjo, kad Modesto patirtos traumos – itin sunkios: penktojo kaklo slankstelio skeveldrinis lūžis, kaklo tarpslankstelinio disko trauminis plyšimas, funkcinis nugaros smegenų pažeidimas.

Medikai situaciją vertino itin atsargiai.

Artimiesiems gydytojai vilčių nedalino – jeigu pacientas išgyvens, jau bus stebuklas, bet dėl paralyžiaus veikiausiai gyvenimą turės praleisti lovoje, bus visiškai priklausomas nuo aplinkinių ir gyvybines funkcijas palaikančių aparatų.

„Gydytojai davė tik 10 procentų šansą išgyventi. Jeigu išgyvensiu, liksiu vegetacinės būsenos. Būsiu prijungtas prie kvėpavimo aparatų ir visam gyvenimui prikaustytas prie lovos“, – pasakoja M. Linka.

Po traumos visą savaitę jis praleido reanimacijoje.

Kai pagaliau pabudo iš komos ir pradėjo kvėpuoti savarankiškai, priimti naują realybę buvo labai sunku.

Tuo metu didžiausiu ramsčiu tapo šeima.

„Keliai, kuriais ėjau, sustojo. Planai, kuriuos kūriau, subyrėjo. Tačiau atsirado nauja realybė – sunki, skausminga, bet vis dar mano“, – sako Modestas.

Iškovotas milimetras – kelias į gyvenimą

Pasak Modesto, susitaikyti, kad jo gyvenimas suksis tik aplink specialią funkcinę lovą ir neįgaliojo vežimėlį, buvo baisu ir sunku.

Juk buvo aktyvus, daug sportavo ir tiesiog mėgavosi gyvenimu.

„Pačią pirmą dieną, kai mane perkėlė iš reanimacijos į bendrą palatą, artimiesiems pasakiau, kad neįgaliojo vežimėlyje nesėdėsiu. Taip, tai labai sunkus kelias, bet kito pasirinkimo neturiu“, – už naująjį gyvenimą pasiryžęs kovoti M. Linka.

Ši kelionė nėra lengva.

Teko mokytis atsisėsti, savarankiškai pavalgyti, išmokti judėti.

Dar prieš atvykdamas į Palangos reabilitacijos ligoninę Modestas jau galėjo pakelti rankas ir šiek tiek pajudinti kojas.

Vis dėlto reabilitacija atskleidė tikrąjį iššūkių mastą.

Net paprasčiausi veiksmai buvo sudėtingi.

„Savaitę mokiausi vien tik sėdėti. Iš pradžių negalėjau išsilaikyti net kelias sekundes – sukosi galva, pykino, buvo labai silpna“, – pamena Modestas.

Reabilitaciją apsunkino ir nuolat pasikartojančios infekcijos, šokanti temperatūra, todėl tekdavo nutraukti treniruotes.

Tačiau panevėžietis sako suprantantis, kad tai – sunkaus kelio dalis.

Po trijų mėnesių reabilitacijos pasiekimai pranoko pradines prognozes.

Nors gydytojai kalbėjo apie vegetacinę būseną, dabar Modestas geba atsisėsti, atsistoti, judinti rankas ir, remdamasis lazda, nueiti nedidelius atstumus.

„Kiekvienas mažas judesys, kiekvienas sunkiai iškovotas milimetras – tai mano kelias atgal į gyvenimą. Ir aš juo eisiu iki galo“, – nusiteikęs M. Linka.

Viltis kainuoja tūkstančius

Vis dėlto šis kelias dar tik prasideda.

Valstybės skirtas reabilitacijos laikas jau išnaudotas, o gydymą būtina tęsti – rekomenduojama bent iki metų.

Dabar M. Linka už reabilitacijos procedūras moka pats.

Pasak Modesto, kasdieninės mankštos ir masažai jam gyvybiškai būtini.

Tačiau vien joms ir nuvykti į procedūras reikia maždaug tūkstančio eurų per mėnesį.

„Negaliu pasakyti, iš kur semiuosi stiprybės, tiesiog bandau išgyventi. Negaliu sustoti, nes tada bus viskas. Nenoriu pabaigti gyvenimo lovoje.“
M. Linka

Modestas labai norėtų dar kartą apsilankyti Palangos reabilitacijos ligoninėje, kurios specialistai jam padėjo tvirčiau stotis ant kojų, tačiau kol kas suma, reikalinga šiai reabilitacijai, jam neįkandama.

„Labai norėtųsi pratęsti reabilitaciją Palangos reabilitacijos ligoninėje, bet ten mėnesiui reikia apie penkis tūkstančius eurų, tai man kol kas per didelė suma. Jei būčiau bent kiek savarankiškesnis, gal būtų pigiau, bet be kito žmogaus pagalbos ir priežiūros aš neišsiversčiau“, – paaiškino M. Linka.

Šiuo metu Modestas gyvena pas draugą.

Nors prieš keletą metų įsigijo sodo namelį, savarankiškai gyventi niekaip nepajėgtų. Iššūkių jam kelia net ir paprastos buitinės situacijos.

„Galiu apsirengti, bet valgyti nepasigaminčiau. Į kiemą vienas taip pat negaliu išeiti – jei nukrisiu, neatsistosiu. Jeigu kažkas nukrenta ant žemės, paimti negaliu, nes pirštai neklauso“, – kasdienybės iššūkius vardija M. Linka.

Stengiasi ne tik dėl savęs

Nepaisant visų sunkumų, Modestas nepraranda vilties ir ryžto.

Kur jo stiprybės šaltinis, neturi atsakymo. Tiesiog žino, kad negali nuvilti nei artimųjų, nei savęs.

„Negaliu pasakyti, iš kur semiuosi stiprybės, tiesiog bandau išgyventi. Negaliu sustoti, nes tada bus viskas. Nenoriu pabaigti gyvenimo lovoje. Žinau, kaip šeima jaudinasi dėl manęs, norisi stengtis ir dėl jų. Jiems teko daug išgyventi, kai iš medikų išgirdo, kad jeigu po tokios traumos išgyvensiu, jau bus stebuklas“, – atvirai kalba M. Linka.

Šiandien jis jau nebesiklauso niūrių prognozių. Nors žingsniai dar sunkūs, o kūnas greitai pavargsta, jaučia progresą.

„Bandymas vaikščioti man yra labai sunkus, tuojau pavargstu. Tirpsta galūnės, juosmuo, nugara. Bet po truputį vis einu į priekį, net jei skauda. Kito kelio neturiu, negaliu pasiduoti. Medikų prognozių jau neklausau. Jie sakė, kad būsiu paralyžiuotas visam gyvenimui, bet aš jų prognozes paneigiau“, – tvirtina Modestas.

Panevėžietis neatmeta, kad ateityje savo istoriją sudės į knygą – kaip įkvėpimą kitiems.

„Gal po dešimties metų parašysiu knygą, kad įkvėpčiau kitus, jog sustoti niekuomet negalima“, – sako M. Linka, savo istorijai papasakoti sukūręs ir internetinę svetainę.