Netekę pajamų gyventojai ima labiau vertinti socialines išmokas.
Nors sunkmečiu Lietuvos bedarbių gaunamos pašalpos gerokai sumenko, gyventojų pasitenkinimas gaunama parama gerokai išaugo, rodo Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) atliktas tyrimas. Tokie rezultatai nustebino tiek Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, tiek ekonomikos ekspertus, o kai kurie neslėpė abejojantys tyrimo patikimumu ir jo rezultatus atvirai vadino skandalu.
ERPB tyrimas rodo, kad nuo 2006 iki 2010 metų Lietuvos gyventojų, patenkintų bedarbių pašalpomis, jų naudingumu, padaugėjo nuo 53 iki 78 proc. Pagal šį rodiklį 2010 metais lietuviai ne tik lenkė kitas Vidurio ir Rytų Europos valstybes, bet ir ERPB tirtų Vakarų Europos valstybių – Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Švedijos ir Didžiosios Britanijos – vidurkį, kuris siekė 52 proc.
Ribinis naudingumas
Tokie duomenys šiek tiek nustebino Socialinės apsaugos ir darbo viceministrę Audrą Mikalauskaitę. Ji priminė, kad 2006 metais bedarbio pašalpa priklausė nuo darbo stažo ir galėjo būti didesnė nei 1000 litų. Tačiau 2010 metais, esant aukštam nedarbo lygiui, pašalpa buvo apkirpta ir negalėjo viršyti minimalaus atlyginimo. Be to, norint ją gauti, per dvejus metus reikia turėti 18 mėnesių darbo stažą.
Gyventojų pasitenkinimo pašalpomis augimą viceministrė buvo linkusi sieti su tuo, kad sunkmečiu jas gavo tiesiog daugiau asmenų. „Netgi sumažėjusi pašalpa, kuri maksimaliai gali siekti 650 litų, yra geriau negu visiškai nieko. Tačiau nemanau, kad mūsų paramos sistema arba nedarbo išmoka būtų tokia gera, kad žmogus atsipūtęs galėtų laisvai gyventi ir negalvoti apie nieką“, – sakė viceministrė.
Panašios nuomonės laikėsi ir ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka. Jis spėjo, kad sunkmečiu darbo, o kartu ir pajamų, netekę gyventojai ėmė labiau vertinti net ir sumenkusią paramą. „Ribinio naudingumo dėsnis sako, kad kiekvienas papildomas prekės vienetas yra mažiau naudingas, nei prieš tai suvartotas. Todėl mes vienos rūšies prekių perkame tam tikrą ribotą skaičių, nes toliau jų pirkti ir vartoti nebeverta“, – kalbėjo R. Lazutka.
Ekonomistas pabrėžė, kad ribinio naudingumo dėsnį galima pritaikyti ir pinigams: kuo mažiau jų žmogus turi, tuo jie yra vertingesni, o kuo daugiau – tuo mažiau pinigai yra vertingi. „Galima įsivaizduoti, kad tos pašalpos, kai žmonės turi daugiau darbų, yra mažiau vertinamos. O kai buvo sumažintos algos, socialines išmokas tiesiog labiau vertina“, – svarstė R. Lazutka.
Situacijos neatspindi
Tačiau Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis reiškė susirūpinimą esą skandalingais tyrimo rezultatais. Profesoriaus teigimu, tyrimo pagrindą turėtų sudaryti realios situacijos analizė, o gauti rezultatai ją vargiai atspindi.
Jis aiškino, kad situaciją su bedarbių pašalpomis apibūdina keli veiksniai: pašalpos dydis, mokėjimo sąlygos, pasiekiamumas. Tačiau išmokos nuo 2006 iki 2010 metų gerokai susitraukė, sumenko ir jas gaunančių bedarbių procentas. „Jeigu anksčiau bedarbio pašalpą gaudavo daugiau nei 30 proc. nedirbančiųjų, tai dabar ją gauna tik maždaug 14 proc. Čia radikaliai priešinga kryptis“, – sakė B. Gruževskis ir pridūrė, kad pašalpų pasiekiamumas taip pat sumažėjo.
„Galime kalbėti, kad pasikeitė bendra socialinė, ekonominė padėtis ir, nors sumažėjo pašalpos, sugriežtėjo pasiekiamumas, bet pagerėjo aplinka ir, nors mokama mažiau mažesniam bedarbių procentui, tie, kurie gauna, jaučiasi žymiai geriau“, – svarstė B. Gruževskis.
Tačiau toks bandymas apginti tyrėjus ir jų gautus rezultatus esą būtų nesėkmingas. Mat lyginant 2006 ir 2010 metus mūsų šalyje išaugo komunalinių paslaugų kainos, sumažėjo įsidarbinimo galimybės. Todėl mažesnių pinigų nauda esą yra prislopinta, neužtikrina aukštesnio vartojimo, geresnių integracijos, įsidarbinimo galimybių.
„Lubos“ – tik išmokoms
Kalbėdami apie socialines išmokas ekspertai pastebi ir daugiau įvairių disbalansų. Ketvirtadienį, pristatydamas Socialinės gerovės instituto mokslininkų vykdomo tyrimo „Iššūkiai socialiniam draudimui: kartų, lyčių, ekonominių ir socialinių sluoksnių sąveika“ tarpinius rezultatus, R. Lazutka pabrėžė, kad vienos gyventojų gaunamos išmokos yra itin vargingos, o kitos – itin dosnios.
„Čia pirmiausiai kalbu apie motinystės išmokas, kurios netgi ir po sumažinimo nuo liepos yra pakankamai dosnios, palyginti su nedarbo draudimo išmokomis, kurios yra labai menkos lyginant su kitomis šalimis tiek pagal dydį, tiek pagal mokėjimo trukmę“, – sakė profesorius.
Nuo liepos vaiką auginančiam vienam iš tėvų, pasirinkus vienerių metų vaiko priežiūros atostogas, mokama 100 proc. atlyginimo, bet ne daugiau nei nustatytos „lubos“. Pasirinkus dvejų metų vaiko priežiūros atostogas, pirmaisiais metais mokama 70 proc., o antraisiais – 40 proc. buvusio atlyginimo. Jei atlyginimas viršija „lubas“, išmoka skaičiuojama nuo pastarųjų.
„Socialinio draudimo sistemoje taip pat galima pastebėti pakankamai ryškius perskirstymo požymius. Pavyzdžiui: įmokų „lubos“ dažniausiai nėra taikomos, tačiau jos taikomos išmokoms“, – sakė tyrimo bendraautorė Jekaterina Navickė.
Be to, ji pastebėjo, kad Lietuvai, kaip ir kitoms posocialistinėms valstybėms, būdinga žema socialinių išmokų dalis nuo bendrojo vidaus produkto, bet didelę dalį sumoka darbdaviai ir patys darbuotojai. Lietuva taip pat patenka tarp penkių Europos Sąjungos valstybių, kuriose išmokos neindeksuojamos pagal kainas ir atlyginimus. O pensijos mūsų šalyje mažai susijusios su anksčiau buvusiomis žmogaus pajamomis.
Lygino su lageriu
Tačiau tai gyventojų, regis, negąsdina. Mat ERPB tyrimo duomenys rodo, kad nuo 2006 iki 2010 metų augo gyventojų pasitenkinimas ne tik nedarbo, bet ir kitomis socialinėmis išmokomis. 2006 metais jomis buvo patenkinti 60 proc., o 2010 metais – 67 proc. mūsų šalies gyventojų.
ERPB tyrimo duomenys rodo, kad 2006 metais pagal pasitenkinimą kitomis socialinėmis išmokomis mus lenkė tik latviai ir estai. Atitinkamai jomis buvo patenkinti 66 ir 63 proc. gyventojų. Tiesa, 2010 metais mus lenkė jau daugiau valstybių: Rusija ir Latvija (po 74 proc.), Estija (73 proc.), Slovėnija (70 proc.), Kroatija (69 proc.).
R. Lazutka svarstė, kad pasitenkinimo kitomis socialinėmis išmokomis augimą taip pat galima sieti su tuo, kad ekonominiu sunkmečiu gyventojai labiau pradėjo vertinti gaunamą paramą.
Savo ruožtu B. Gruževskis buvo griežtesnis. Jis sutiko, kad gyventojai galėjo būti objektyvūs ir teigti, kad sunkmečiu suveikė socialinės paramos sistema ir apsaugojo juos nuo absoliutaus skurdo, bei gautas išmokas vertinti teigiamai.
„Aišku, jeigu nieko neturėjo, bet gavo paramą, tai gali būti taip, kad džiaugėsi. Bet koncentracijos stovyklose žmonės irgi džiaugėsi, kai būdavo kokia nors valstybinė šventė ir jiems duodavo ne 125 gramus, o dvigubą normą – 250 gramų – duonos. Ir jeigu tuomet koncentracijos stovyklose būtų darytos apklausos, žmonės džiaugėsi, dainavo, šoko. Tokiu būdu džiaugsmui yra vietos, bet aš norėčiau, kad būtų objektyvu“, – sakė B. Gruževskis.
