Britų premjeras D. Cameronas nesustabdė Vokietijos ir Prancūzijos tandemo.
Jungtinės Karalystės (JK) premjero Davido Camerono sprendimas vetuoti Vokietijos ir Prancūzijos siūlomą naują ES sutartį sukėlė paradoksalių reiškinių grandinę. O pats veto nieko nevetavo. Nebent Britanijos įtaką Europoje. Tačiau britai už tai ploja premjerui, o jo veto dar turi galimybę iš baisios diplomatinės klaidos tapti išmintingu manevru.
D. Cameronas, vetavęs Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy siūlomą naują ES sutartį, tikėjosi užkirsti kelią „Merkozy“ sumanytoms krizės sprendimo priemonėms. Tokiu atveju būtų ieškoma naujų išėjimų iš krizės. Tačiau likusios Europos Sąjungos narės nusprendė kurti fiskalinę sąjungą be britų – ne ES sutartimi, bet tarpvalstybiniais susitarimais.
„Tai pirmas istorijoje nieko nesustabdęs veto. Planai vykdomi ir toliau. Tai buvo iliuzinis veto prieš iliuzinę grėsmę“, – britų žiniasklaidai aiškino buvęs JK užsienio reikalų ministras Davidas Milibandas.
Euro zonos narės ir visos prie jų panorėjusios prisijungti ES šalys vadinamos „euro-plius klubu“. Šis klubas – nauja sąjunga Europos Sąjungoje – tikriausiai sieks savo sprendimus įgyvendinti naudodamas ES institucijas. „Jungtinei Karalystei išlieka rizika, jog ES institucijas kolonizuos euro zonos interesai,“ – dienraščiui „The Guardian“ sakė Matsas Perssonas, idėjų kalvės „Open Europe“ direktorius.
Nuo kitų metų kiekvieną mėnesį „euro-plius“ šalių vadovai susitiks spręsti krizės dilemos. Tam, kad nekurdamos naujų institucijų įgyvendintų savo nutarimus, „euro-plius“ šalys galės juos be vargo įteisinti Europos Taryboje kvalifikuota balsų dauguma. Šioje Britanija teturi 9 proc. balsų ir, dauguma atveju, jokios veto teisės.
“Tai pirmas nieko nesustabdęs veto istorijoje“, – D. Camerono poelgį įvertino D. Milbandas.
D.Milibandas pažymi, jog D. Cameronas „sukūrė situaciją, kur bus 26 šalys kartu ir Britanija atskirai, pirmą kartą nuo įstojimo neturinti žodžio teisės“.
Vietoj to, kad Britanija kartu ieškotų krizės sprendimo, dabar turės paklusti likusių 26 šalių narių sprendimams. Pavojingiausia britams, kad svarbiausi Europos Sąjungos sprendimai yra priimami būtent vadovų lygmenyje. Tad JK gali būti atskirta ne tik nuo finansinių, bet ir kitų sričių klausimų svarstymo.
„Jis visiškai izoliavo savo šalį Europos scenoje ir daugelis jo šalyje jam už tai ploja. Tačiau netrukus jis turės įrodyti, jog Londonas vis dar turi įtakos Europos Sąjungoje“, – apie D. Cameroną rašo Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“.
Istorijos pamokos
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos galima pastebėti, jog Europa nelengvai atleidžia britams už individualumo apraiškas. 1955 metais tuometinis JK premjeras Anthony Edenas nusprendė nesijungti prie ES pirmtakės – Europos ekonominės bendrijos. Po to įšokti į ES traukinį britams Europa leido tik 1972 metais. Prieš tai jų mėginimai buvo blokuoti. Pavyzdžiui, 1963 m. Prancūzija vetavo JK narystę.
20 metų britai buvo priversti stebėti, kaip vokiečiai su prancūzais keičia Europos veidą pagal savo modelį. Tad liberalus, amerikiečiams artimesnis, britų požiūris į ekonomiką dažnai lieka nesuprastas Europoje, o ir patys britai sunkiai randa savo vietą.
„Kaip ir po 1955 metų, dabar mes turėsime praleisti dešimtmečius stengdamiesi prisijungti prie to, prie ko turėjome prisijungti iš pat pradžių. Ir Europa kentės neturėdama stipraus ekonomiškai liberalaus balso, atsveriančio statiškas tendencijas kitose šalyse narėse“, – teigia britų diplomatas Jonathanas Powellas savo straipsnyje „Financial Times“.
Kad dabar britų liberalus ekonominis balsas būtų išgirstas, Britanijai reiks labai pasistengti. Kai kurie ES politikai, kaip ir prieš 56 metus, yra pasiryžę pamokyti britus už nepaklusnumą.
„ES dabar privalo nušalinti Britaniją, kad šalis pajustų savo įtakos praradimą“, – aiškina Europarlamento (EP) narys vokietis Elmaras Brokas.
„Dabar mes turime daryti britams spaudimą ir priversti juos, taikant griežtą reguliavimą finansų rinkoms, nuspręsti, ar jie nori eiti lauk iš ES, ar nori likti viduje”, – „Der Spiegel“ cituoja EP Žaliųjų partijos lyderį Danielį Cohną–Benditą.
Ne veltui D. Camerono koalicijos partneris Nickas Cleggas liko nepatenkintas ir „skaudžiai nusivylęs“ premjero sprendimu. Liberaldemokratų lyderis mano, jog dabar JK gali būti „izoliuota bei nušalinta“ Europos Sąjungoje.
Iškart pasklido kalbų apie galimą koalicijos griūtį ir išankstinius rinkimus. Tačiau esant žemam libdemų populiarumui, N. Cleggui ardyti koaliciją būtų tas pats, kas pjauti šaką, ant kurios pats sėdi.
Nelaimingas „nacionalinis interesas“
Vietoj to, kad apgintų Londono finansų centrą, D. Cameronas pavertė jį dar labiau pažeidžiamu.
D. Cameronas, nepaisant koalicijos partnerio kritikos, ir toliau gina savo sprendimą: „Aš vykau į Briuselį su vienu tikslu: apginti Britanijos nacionalinį interesą. Ir aš tai padariau“.
Tas „nacionalinis interesas“ yra Didžiosios Britanijos finansų sektorius – viena iš 2008 m. krizės priežasčių. Mat D. Cameronas mainais į parašą ant naujos ES sutarties paprašė atleisti Didžiąją Britaniją nuo finansinių operacijų mokesčių. Vadinamieji Robino Hudo mokesčiai skirti sutramdyti finansų rinkų spekuliacijas, bei tapti papildomų pajamų šaltiniu biudžeto deficito kamuojamoms vyriausybėms.
Londono finansų centre Sityje vyksta apie 50 proc. visų Europos finansinių operacijų, tad JK biudžetas iš Robino Hudo mokesčių nemenkai pasipildytų. Tačiau finansines operacijas labai lengva perkelti į kitą šalį, tad JK išsigando, kad dalis Sičio nepabėgtų į JAV, kur tokio mokesčio nėra. „Nacionalinio intereso“ gelbėjimas nuo bankroto pirmosios krizės metu britų mokesčių mokėtojams atsiėjo 1,19 trln. svarų sterlingų (4,12 trln. Lt).
Tačiau veto sukėlė paradoksą – Sičio bankininkai ir finansininkai, kuriuos D. Cameronas turėjo apsaugoti, tapo dar labiau pažeidžiami ir visai nesidžiaugia premjero sprendimu. Dabar Britanijos finansų centro likimas priklauso nuo 26 ant britų pyktelėjusių valstybių malonės.
„Man labai sunku suprasti, kodėl šis veto yra kažkokia pergalė Sičiui, – „The Guardian“ sakė Europos reformų centro direktorius Simonas Tilfordas – Dabar netaps lengviau užginčyti blogai apgalvotus reguliavimus, jei kas nuo to ir pasikeis, tai tik į blogą, nes Didžioji Britanija sudegino daug tiltų.“
Euroskeptikų laimės valanda
D. Camerono laimė, jog britai garsėja euroskeptiškumu. Jų nemeilė Europai net užgožia faktą, kad JK gali tapti ES malonės įtakoje. Daugiau nei pusė britų sakosi palaikantys premjero sprendimą nepritarti ES gelbėjimo planui. O parlamente konservatorių partijos euroskeptiškieji bendražygiai D. Cameroną sutiko kaip didvyrį.
J. Powellas: „Iš esmės mes būsime Norvegija be naftos, priversta sutikti su Europos sprendimais, bet negalinti jų įtakoti“.
Britų premjeras tikėjosi, jog jo veto šiek tiek apmalšins euroskeptikų troškulį. Šie prieš veto spaudė premjerą pasinaudoti Lisabonos sutartyje numatyta išstojimo iš ES galimybe ir surengti visuotinį referendumą šiuo klausimu.
Paradoksas – D. Camerono veto ne nuramino euroskeptikus, bet paskatino juos ir suteikė jiems argumentų. Atsiradus rizikai, jog JK nebeturės jokio įtakos ES ir turės jai paklusti, išstoti iš ES pradeda atrodyti visai logiška.
„Iš esmės mes būsime Norvegija be naftos, priversta sutikti su Europos sprendimais, bet negalinti jų įtakoti“, – Britanijos padėtį apibūdina J. Powellas.
Euroskeptikų argumentams prideda svorio ir ties žlugimo riba svirduliuojanti euro zona. Kaip ironizavo britų satyros žurnalistas Ianas Hislopas: „Būtų siaubinga. Mes būtume palikti nuošalyje stebėti, kaip visi kiti žlunga“.
JK reikia ES
Tačiau iš tiesų euro zonos žlugimas būtų siaubingas padarinys britams. „Mes norime, jog euro zona išspręstų savo problemas. Tai yra Britanijos nacionalinis interesas, nes krizė euro zonoje turi šiurpą keliančių pasekmių ir Britanijos ekonomikai“, – teigia D. Cameronas.
Be to, britai labai vertina laisvą prekybos erdvę, kurią suteikia ES. Taip pat užsienio politikoje ES buvo likusi vienintele stipria britų atrama. Anksčiau turėtas „ypatingas ryšys“ su JAV šiuo metu yra labai nusilpęs.
Jeigu likusioms ES narėms pavyks susitarti dėl efektyvaus krizės sprendimo ir jos išgelbės savo ekonomikas, JK išties liks nuošalyje. Tačiau analitikai pastebi, jog kol kas aiškaus realaus sprendimo dėl skolų krizės Europa nėra priėmusi, o vokiečių brukamas taupymas lems ilgą ir lėtą ekonomikos atsigavimą. Kai kurie ekonomistai įspėja, jog tokios priemonės gali netgi pagilinti krizę.
Tad negalima atmesti galimybės, jog JK pavyzdžiu gali pasekti ir daugiau šalių, kurios nuspręs atmesti „Merkozy“ planą. Gal pagaliau britai galės parodyti Europai savo viziją, o D. Cameronas iš nediplomatiško užsispyrėlio taps įžvalgiu strategu.
