J. Valiukevičius.
Pastarasis dešimtmetis finansų rinkose išsiskiria kaip niekada dideliais turto verčių svyravimais. Vakarų pasaulio akcijų indeksai net du kartus per šį dešimtmetį buvo smukę apie 50 proc. ar net daugiau. Esant tokiems rinkų svyravimams, investuotojų tarpe vis dažniau girdimas šūkis: „grynieji pinigai karaliauja“ (angl. cash is the king) ir vis labiau abejojama „pirk ir laikyk“ strategija. Taigi, ar tikrai atėjo metas, kai geriausia saugiai laikyti grynuosius pinigus, nes vieną dieną prasidėjusi rinkų griūtis gali sunaikinti ilgą laiką kauptą grąžą?
Investuotojai tikriausiai ilgai nepamirš 2008 metais prasidėjusios finansų krizės. Tai buvo laikotarpis, kai daugybė Vakarų pasaulio gyventojų prarado didelę gyvenimo dalį senatvei ar kitam tikslui kauptas santaupas. Dėl to imta svarstyti, ar nevertėtų savo santaupų tiesiog kaupti grynaisiais pinigais arba laikyti banko indėliuose, kad būtų apsisaugota nuo smarkaus vertės sumažėjimo.
Investuotojų baimę atspindi ir dabar finansų rinkose svyruojančios turto vertės. Vos pasirodžius kiek blogesnėms nei įprasta naujienoms, skubama parduoti savo investicijas, bijant dar vienos rinkų griūties. Visgi, galbūt ilgalaikis savo santaupų kaupimas grynaisiais pinigais nėra geras sprendimas, mat ilguoju laikotarpiu, kad ir kokie būtų svyravimai rinkose, grąža vis dėlto gali būti pasiekta? Pažvelkime, ką mums sako istorija.
1995 metais Vakarų šalių akcijų indeksai pradėjo kone eksponentiškai kilti. Tuo laikotarpiu per keletą metų visų laikų aukščiausios indeksų reikšmės padidėjo kelis kartus ir pasiekė lygius, ties kuriais laikosi dar ir šiandien. Per tą laikotarpį akcijų indeksai patyrė dvi griūtis – vieną nuo 2000 iki 2003 metų (JAV akcijų indeksai prarado apie 50 proc. savo vertės), kitą – nuo 2008 iki 2009 metų (JAV akcijų indeksai prarado beveik 60 proc. savo vertės). Patikrinkime, ar savo santaupas, nenorint smarkiai rizikuoti, nuo 1995 metų buvo geriausia laikyti grynaisiais pinigais, nes nuo tų metų finansų rinkose prasidėjo pastarasis smarkių svyravimų laikotarpis ir akcijų indeksai prarado ilgalaikę kilimo tendenciją. Išskirkime kelis investavimo scenarijus.
Pirmasis scenarijus. 1995 metais Vakarų šalyse akcijų indeksai pradėjo smarkiai augti. Tarkime, kad jūs tuo metu nedrįsote investuoti, o tik stebėjote rinką, kuri tuo laikotarpiu smarkiai kilo. 1999 metų pradžioje jūs nusprendėte, kad neverta daugiau laukti – atėjo laikas investuoti, kadangi finansų rinkos jau kelerius metus patikimai ir smarkiai augo. Nutarėte, kad daugiau savo santaupų banko indėlyje nekaupsite, o investuosite.
Tikriausiai dabar žinote, kad 1999-ieji buvo vieni nepalankiausių metų investuoti, nes akcijų indeksai buvo arti savo piko, po kurio prasidėjo apie 50 proc. vertės smukimas.
Tarkime, kad 1999 metų pradžioje jūs investavote 1000 JAV dolerių į akcijas (į „S&P 500 Total Return“ indeksą). Tikriausiai dabar žinote, kad tai buvo vieni nepalankiausių metų investuoti, nes akcijų indeksai buvo arti savo piko, po kurio prasidėjo apie 50 proc. vertės smukimas. Kaip tokie rinkų svyravimai paveikė jūsų santaupų vertę? Jeigu jūs išlaikėte savo investicijas iki šių dienų (2011 m. rugsėjo 30 d.), jūsų santaupos paaugo tik iki 1156 dolerių. Tuo tarpu jeigu jūs būtumėte laikęs savo santaupas kaupiamajame banko indėlyje, dabar turėtumėte 1427 dolerius (skaičiuojant pagal LIBOR 3 mėn. tarpbankinę palūkanų normą, palūkanas reinvestuojant). Taigi, šis scenarijus patvirtina teiginį, kad tuo laikotarpiu labiau apsimokėjo pinigus kaupti banko indėlyje, o ne investuoti į akcijas.
Antrasis scenarijus. Tarkime, kad jūs finansų rinkomis pradėjote domėtis tik nuo 2000 metų, kadangi prasidėjus rinkų griūčiai dažniau girdėjote apie jas per žinias. Jūs stebėjote smarkų akcijų rinkų smukimą ir jums kilo mintis, kad galbūt šiuo metu yra geras metas investuoti, kadangi akcijų vertės jau smarkiai smukusios. Taigi, 2002 metų pradžioje jūs nusprendėte investuoti 1000 JAV dolerių į akcijas (vėlgi į „S&P 500 Total Return“ indeksą). Jei jūs išlaikytumėte savo investicijas iki šių dienų, atgautumėte apie 1196 dolerius. Jei tuo pačiu laikotarpiu jūs kauptumėte savo santaupas banko indėlyje, atgautumėte apie 1241 dolerį. Kaip matome, nors ir investavote akcijų indeksams jau smarkiai smukus, atgautumėte mažesnę sumą nei būtumėte sukaupę banko indėlyje. Taigi, šiuo atveju investuoti į akcijų rinką taip pat nebuvo verta.
Trečiasis scenarijus. Tarkime, kad jūs nusprendėte investuoti savo lėšas į JAV akcijas, rinkoms jau pradėjus atgauti savo vertę po 2000-2003 metų griūties. Taigi, 2004 metų pradžioje investavote 1000 dolerių į JAV akcijas. Tarkime, kad jūs galvojote, jog išlaikysite savo investicijas iki senatvės. Tačiau 2008 metais prasidėjusi nauja finansų rinkų griūtis sukėlė jums baimę ir jūs apimtas panikos 2008 metų pabaigoje pardavėte savo vertybinius popierius. Tokiu atveju iš savo investuotų 1000 JAV dolerių atgautumėte tik apie 895. Jei būtumėte laikę savo lėšas banko indėlyje, atgautumėte apie 1200 dolerių. Taigi dar kartą įsitikiname, kad investuoti į akcijas ir šiuo laikotarpiu nebuvo verta.
Ketvirtasis scenarijus. Tarkime, kad jūs investuoti nusprendėte 2007 metų pradžioje, po to, kai per tuo laikotarpiu vykusį ekonomikos bumą susitaupėte laisvų lėšų. Kaip žinome, tuo metu akcijų indeksai artėjo prie savo pastarojo piko, po kurio prasidėjo didžiulė rinkų griūtis. Kokia suma iš investuotų pinigų jums liktų, jei 2007 metų pradžioje investavote 1000 dolerių į JAV akcijas? Šiuo metu iš investuotų lėšų jūs atgautumėte apie 883 dolerius, o jei laikytumėte banko indėlyje – 1071 dolerį. Taigi, ir šiuo scenarijaus atveju investavimas į akcijas nepasiteisino.
Išanalizavus prieš tai aprašytus keturis investavimo scenarijus gali atrodyti, kad investavimas iš tikrųjų yra bergždžias reikalas, kuris atneša tiktai nuostolius, o patikimiausia savo santaupas kaupti banko indėlyje. Tačiau nepamirškime, kad prieš tai aprašytuose scenarijuose visos lėšos buvo investuotos į vieną turto klasę – akcijas, o tai padidina riziką
Galbūt neišskaidyti savo investicijų po skirtingas turto klases ir buvo esminė klaida, dėl kurios būtume praradę pinigus?
Galbūt neišskaidyti savo investicijų po skirtingas turto klases ir buvo esminė klaida, dėl kurios būtume praradę pinigus? Žvilgtelėkime, kokią grąžą kiekvienu scenarijumi būtų pasiekęs plačiai diversifikuotas – lygiomis dalimis apimantis auksą, įvairias kitas žaliavas („Goldman Sachs“ žaliavų indeksas), akcijas („S&P 500“ indeksas), obligacijas (JAV 10 metų trukmės obligacijų indeksas) ir nekilnojamąjį turtą (FTSE EPRA/NAREIT nekilnojamojo turto indeksas) – investicinis portfelis.
Pagal pirmąjį scenarijų, investicijų grąža per tą laikotarpį siektų net apie 195 procentus. Taigi, 1999 metų pradžioje investavę 1000 dolerių, šiuo metu būtumėte atgavę apie 2945 dolerius. Antruoju atveju atgautumėte apie 2705 dolerius. Nors laikydamiesi trečiojo scenarijaus savo vertybinius popierius būtumėte pardavę pačiame žemiausiame rinkų griūties taške, atgautumėte apie 1295 dolerius. Pagal ketvirtąjį scenarijų, išlaikę investicijas per visą pastarąją finansų rinkų griūtį, atgautumėte apie 1355 iš investuotų 1000 dolerių.
Taigi, nei vienu atveju nebūtumėte patyrę nuostolių. Maža to, pirmuoju atveju atgautumėte net 106 proc., antru atveju – 118 proc., trečiu atveju – 8 proc. ir ketvirtu atveju – 26 proc. daugiau lėšų nei laikydami santaupas banko indėlyje. Taigi, diversifikuotas portfelis praktiškai bet kuriuo atveju pasiekia didesnę grąžą nei mums teikiamos palūkanos už lėšų kaupimą banko indėlyje. Be to, investavus lėšas pagal šį modelį bet kurį mėnesį nuo 1995 metų sausio 1 dienos ir atsiėmus savo investicijas po 5 metų, niekada nebūtų pasiekta neigiama grąža (skaičiuojant mėnesinę slenkančią 5 metų laikotarpio grąžą).
Mažiausias pelningumas sudarytų 3,45 proc. ir būtų pasiektas investavus lėšas 1997 m. rugsėjo mėnesį ir atsiėmus 2002 m. rugsėjo mėnesį. Tačiau vidutinis 5 metų laikotarpio šio diversifikuoto portfelio grąža sudarytų apie 40 procentų ir net 84 atvejais iš 142 pasiektų didesnę nei 30 proc. grąžą. Taip pat tokio investicinio portfelio būtų mažesnė rizika nei investavus lėšas į vieną turto klasę. Diversifikuoto investicijų rinkinio metinės grąžos standartinis nuokrypis sudarytų apie 12 proc., o, pavyzdžiui, „S&P 500“ indekso – apie 20 proc. ir žaliavų indekso – apie 26 procentus. Tačiau reiktų pažymėti, kad per didžiąsias finansų rinkų griūtis, vykusias 2000-2003 ir 2008-2009 metais, indėlio 5 metų laikotarpio grąža buvo didesnė nei plačiai po turto klases paskirstyto investicinio portfelio.
Taigi, istoriniai duomenys rodo, kad jei norime investuoti ilgam laikotarpiui, tai daryti verta iš esmės bet kuriuo metu. Pavyzdys apie investavimą į akcijas rodo, kad svarbiausia neinvestuoti visų lėšų į vieną turto klasę. Pastarasis laikotarpis buvo nesėkmingas akcijų rinkai, kitas laikotarpis gali būti nesėkmingas auksui – sunku numatyti, kuri turto klasė konkrečiu laikotarpiu pasieks didžiausią grąžą. Investuotojui, kuris nenori rizikuoti ilgą laiką kauptomis santaupomis, svarbu investuojamas lėšas plačiai paskirstyti po įvairias turto klases, nes tokiu būdu yra sumažinama rizika ir pasiekiamas nuosaikus investicijų vertės augimas.
____________________
Jaroslavas Valiukevičius yra „Orion Securities“ analitikas
