Panevėžyje daugiau nei savaitę įkvėpimo ieškos dešimt Lietuvos ir užsienio dailininkų. Aukštaitijos sostinėje startavo tarptautinis 14-asis tapybos pleneras „Panevėžys 2016“.
A. Bankauskaitės nuotr.
Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Panevėžio skyriaus organizuojamas renginys skirtas žymiam šalies dailininkui Kaziui Naruševičiui atminti. Dešimt dienų mieste svečiuosis ir ant drobės tapys menininkai iš Lietuvos, Baltarusijos, Vokietijos, Olandijos, Danijos ir Indijos.
Plenerą, arba kitaip tapybą gryname ore, XIX a. išplatino impresionistai. Jie sugalvojo išeiti iš dirbtuvių į lauką ir drobėje pavaizduoti būtent tokią gamtą, kokią mato. Bėgant metams ši sąvoka pakito. Dabar, kaip teigia LDS Panevėžio skyriaus pirmininkas Tomas Rudokas, didžioji dalis menininkų nebenori stovėti po medžiu ir tapyti to, ką regi. Svarbu, kad menininkas turėtų lakią vaizduotę.
„Mes renkame tuos dailininkus, kurie dirba kūrybiškai“, – tvirtina T. Rudokas. Per 14 metų sukauptas nemažas pažinčių ratas, dauguma dalyvių buvo atrinkti remiantis menininkų rekomendacijomis.
Žiūrovų neįsileidžia
Šių metų pagrindinis dalyvių tikslas – per dešimt dienų ant drobės nutapyti po tris darbu. Plenero metu kiekvienas dalyvis turi savo asmeninę erdvę, kūrybinę dirbtuvę, skirtą tapyti. Pasak T. Rudoko, asmeninė erdvė menininkui ypač svarbi. Kitiems nedera varstyti durų ir trukdyti.
„Žiūrovas turi matyti galutinį produktą“, – įsitikinęs menininkas.
T. Rudoko teigimu, Panevėžys plenero dalyviams įdomus, neįprastas ir netgi truputį egzotiškas. Gal jis įkvėps menininkus ir atsispindės jų darbuose?
Laisvu metu svečiai dalyvauja plenero rengėjų organizuojamose kultūrinėse programose, daug dėmesio skiriama pristatyti Panevėžio miestą.
Tapytojo vilniečio Arvydo Baltrūno nuomone, dailininkui reikia laiko įkvėpimui, todėl pažintinės kelionės Panevėžyje yra naudingos.
„Menui reikia laiko“, – įsitikinęs dailininkas.
Panevėžys traukia menininkus
Vos atvykę į Panevėžį, plenero dalyviai laiką leidžia įdomiai. Ketvirtadienį lankėsi Panevėžio dailės galerijoje vykstančiame tarptautiniame keramikos simpoziume, o kitą dieną, įsikūrę dirbtuvėse, ėmėsi tapyti.
Panevėžietė dailininkė Diana Rudokienė mano, kad kūrėjams būtina laisvė. Šis pleneras neturi temos, palieka vietos dailininkų improvizacijai ir nevaržo jokiomis idėjomis.
Pirmą kartą Panevėžyje apsilankiusi baltarusė menininkė Oksana Evdokimenko džiaugiasi dalyvavimu plenere.
„Puiki menininkų grupė ir atmosfera“ – teigia ji.
Gabrielė Šafartcik, gyvenanti Šiaurės Vokietijoje, Panevėžyje jaučiasi sava.
„Baltijos jūra tokia pati. Aš jaučiuosi lyg namuose“, – juokauja dailininkė. Menininkė mėgsta vienu metu dirbti su keliomis tapymo technikomis, todėl neatmeta minties, kad viename iš darbų pamatysime ir dalį Panevėžio miesto.
Olandų menininkas Robinas Seur teigia, kad pirmą kartą apsilankęs Panevėžyje tikėjosi jį pamatyti visai kitokį.
„Aš labai nustebęs. Tikėjausi išvysti panašią šalį į Serbiją. Lietuva atrodo tikrai geriau už kitas Rytų Europos šalis. Čia daug didelių parkų – man tai puiki vieta dirbti“, – žavisi svečias.
Danijoje gyvenanti lietuvė menininkė Marija Griniuk tapybos plenere Panevėžyje dalyvauja po ilgokos pertraukos.
„Tapyba yra ypatinga medija. Tai menininko tiesioginis kontaktas su kūriniu“, – įsitikinusi.
M. Griniuk kūryba labai artimai susijusi su miestų tematika ir naratyvu. Dailininkę Panevėžyje labiausiai sužavėjo skulptūros ir senąją architektūrą išlaikę kino teatrai.
Vieni saugomi, kiti – dovanojami
Visų menininkų geriausi darbai liepos 15-ąją meno gerbėjams bus pristatyti bendroje parodoje LDS Panevėžio skyriaus galerijoje.
Po bendros parodos keletą darbų numatyta padovanoti Panevėžio savivaldybei. Visa kita kolekcijos dalis keliaus į saugyklas. Anot T. Rudoko, praėjus kuriam laikui meno archyvai yra tvarkomi: dalis paveikslų padovanojami organizacijoms, kurioms stinga lėšų papuošti savo erdves.
LDS Panevėžio skyriaus pirmininkas viliasi, kad kada nors Panevėžyje atsiras meno centras, kuriame tilps daug menų kūrinių ir kuris pritrauks turistų iš viso pasaulio.
Menas ne kiekvienam
Tapybos pleneras skirtas žymiam, Panevėžyje daug metų kūrusiam, dailininkui Kaziui Naruševičiui. Jo iniciatyva 1967-aisiais buvo įkurta Panevėžio vaikų dailės mokykla, LDS Panevėžio skyrius, iki šiol vienijantis profesionalius menininkus. T. Rudokas prisimena Panevėžyje vykdavusius piešimo kreidelėmis ant asfalto festivalius.
„Tai buvo unikali idėja“ ,– pasakoja menininkas.
Jo nuomone, dailininkas K. Naruševičius prilygsta Panevėžyje teatrą nuo pamatų atstačiusiam režisieriui Juozui Miltiniui, savo spektakliais žavėjusiam teatro gerbėjus iš visos Sovietų Sąjungos.
„Kaip J. Miltinis reikšmingas teatrui, taip K. Naruševičius tapybai“, – įsitikinęs T. Rudokas
Paklaustas, kodėl vis dėlto daugiau žinoma apie J. Miltinį, vadovas ironizuoja: „Pažiūrėkite, kiek žmonių ateina į teatrą ir kiek į parodas?“
Būdinga atmetimo reakcija
Anot T. Rudoko, menas turėtų būti svarbus kiekvienam, tačiau ne visiems jis reikalingas. „Menas nėra dešrelė, kad jį reikėtų valgyti kasdien. Tau arba jo reikia, arba nereikia“, – juokauja pašnekovas. Tačiau priduria, kad meno svarba pasauliui didžiulė. Jei dingtų menas, pasak T. Rudoko, žemėje liktų tik dykuma.
Dailininkas sako parodose pastebintis įvairų žiūrovų elgesį. Vieni, pamatę nepažįstamą reiškinį, bando jį suprasti, kiti šūkteli „nesąmonė!“ ir numoję ranka eina toliau. Menininkas siūlo neskubėti praeiti. Susipažinęs su meno teorija žmogus supras, kad yra tam tikros emocijos ir spalvų deriniai.
„Abstrakti tapyba nėra tik teplionė, kai bet kaip patepliota“,– tvirtina pašnekovas.
Karolina MIKOLIŪNAITĖ
A. Bankauskaitės nuotr.
