Trečiadienį amžino poilsio atgulė žinoma teatro ir kino aktorė Eugenija Šulgaitė. Ramygalos gatvėje esančių Kristaus Karaliaus katedros kapinių žemė ją priglaudė greta vyro, prieš porą dešimtmečių mirusio aktoriaus Gedimino Karkos.
Vasarą prieš 91 metus gimusi Eugenija Šulgaitė ir į Amžinybę išėjo gražiausiu metų laiku. Išlydėta ji buvo iš J. Miltinio dramos teatro didžiosios salės, kurioje buvo pašarvota.
Karstas ant scenos – tarp žvakių ir gėlių, o salėje, žiūrovų kėdėse, – ištikimiausi aktorės talento gerbėjai. Iki atsisveikinimo likus keliolikai minučių scenos uždanga iš lėto, tarsi po spektaklio užsivėrė, ir paskutinį „sudiev“ velionei tarė patys artimiausi žmonės.
Nepaisydami neįprasto karščio, aktorės palydėti susirinko nemažas būrys panevėžiečių. Tarp palydinčiųjų ne tik šeimos nariai, giminės, bet ir teatralai, politikai, aktorę tik iš vaidmenų pažinoję panevėžiečiai.
E. Šulgaitę teisėtai galima vadinti Panevėžio krašto dukra – gimė netolimoje Raguvoje, o vos sulaukusi 14 metų pradėjo mokytis Panevėžio mergaičių gimnazijoje, tapo panevėžiete ir ja liko iki pat mirties. J. Miltinio dramos teatre ji dirbo daugiau kaip 50 metų. Ši garbinga moteris 2001 metais buvo pripažinta labiausiai nusipelniusia panevėžiete.
Amžiams atsisveikinę su garsiąja aktore, žmonės ją rugpjūčio 1 dieną vėl turės laimės išvysti. 21.30 valandą Laisvės aikštėje kino centras „Garsas“ siūlo nemokamą kino seansą po atviru dangumi.
Bus galima pamatyti režisieriaus Kazimiero Musnicko filmo, sukurto Romualdo Granausko apysakos motyvais „Gyvenimas po klevu“, I ir II dalis. Jame Eugenija Šulgaitė sukūrė vieną gražiausių savo kino vaidmenų. Prieš kino seansą prisiminimais apie aktorę dalysis jos kolega aktorius Rudolfas Jansonas.
Apie daugybę vaidmenų teatre ir kine sukūrusią išskirtinio talento aktorę kolegos atsiliepia pačiais šilčiausiais žodžiais. Anot jų, ji buvo tikra primadona – talentinga, ori, išdidi ir labai žmogiška.
E. Šulgaitė buvo iš tų artisčių, kurių aristokratiškumas ir liaudiškumas tobulai derėjo. Ji galėjo lengvai įsikūnyti ir į ledi Makbet, ir į kaimo moterį.
Jaunesnieji kolegos ją prisimena kaip labai griežtą, reiklią ir netgi rūsčią, tačiau ir geraširdę mokytoją, negailėdavusią kalbos, dikcijos pamokų.
„E. Šulgaitė iš tiesų buvo labai reikli ir griežta jaunesniems kolegoms. Ji mus ganė tarsi aveles, kad nenuklystume. Tačiau kartu ji buvo ir gerumo, šilumos, rūpestingumo įsikūnijimas. Ji man tarsi žemė – motina“, – sako keturis dešimtmečius su E. Šulgaite J. Miltinio teatre dirbęs aktorius Enrikas Kačinskas.
Pasak jo, E. Šulgaitės ir jos vyro G. Karkos namų durys visada buvo atviros kolegoms. Jeigu kokia bėda, nelaimė, jie žinojo, kad gali kreiptis į Eugeniją.
„Aktoriai dažnai sako, kad aukojasi teatrui. Bet manęs daugelis neįtikina. O Eugenijai to nereikėjo net sakyti. Ji iš tiesų aukojosi teatrui. Buvo tikra primadona – talentinga, ori, išdidi ir labai žmogiška. Tokios gimsta galbūt kartą per šimtmetį“, – kalbėdamas apie E. Šulgaitę pabrėžė aktorius Stasys Petronaitis.
U. Mikaliūno nuotr.:
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
