Panevėžio miesto mero Ryčio Račkausko surengtuose maldos pusryčiuose įvairių sričių atstovai dalijosi mintimis apie pasišventimą ir tarnystę. Žadama, kad ši tradicija bus tęsiama, o šiuose pusryčiuose galbūt dalyvaus daugiau žmonių.
Maldos pusryčiuose dalyvavo įvairių konfesijų, verslo, žiniasklaidos atstovai, politikai. ir kt. U. Mikaliūno nuotr.
Kalbėjosi apie tarnystę ir pašaukimą
Tradicija rengti maldos pusryčius susiklostė praėjusio šimtmečio viduryje JAV, o daugiau nei dešimtmetį jos laikomasi ir mūsų šalyje. Pirmųjų maldos pusryčių tema Panevėžyje buvo skirta pasišventimui ir tarnystei ir ji pasirinkta neatsitiktinai. Šiuos metus popiežius Pranciškus yra paskelbęs Pašvęstojo gyvenimo metais. Tad į šiuos pusryčius buvo pakviesti ne tik įvairių konfesijų dvasininkai, bet ir specialiųjų tarnybų atstovai, teisėsaugininkai, kariai, politikai bei kitų sričių atstovai.
Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas mano, kad labai gražu, jog tokia tradicija pasiekė ir Panevėžį, o turintieji skirtingas tarnystes susirinko kartu. Kiekvienas jų turėjo ką pasakyti apie savo srities tarnystę.
Panevėžio stačiatikių Kristaus prisikėlimo parapijos šventikas Aleksejus Smirnovas sako, jog šiuo metu iškilo naujas iššūkis. Tenka ne tik spręsti kasdienes problemas, bet ir padėti pabėgėliams: nemažai žmonių bėga nuo karo Ukrainoje ir atvykę į svečią šalį pagalbos ieško kreipdamiesi į stačiatikių parapiją.
Šventiko teigimu, kai žmogui visai nėra kur dėtis, reikia vadovautis krikščioniškomis vertybėmis. Politika tam neturėtų daryti įtakos. Anot A. Smirnovo, jei krikščionys atsisakys pagelbėti žmogui bėdoje, kas tada dėsis pasaulyje.
Norėtų tradicijos
Karys ir Lietuvos karinių oro pajėgų bei laikinasis Panevėžio įgulos kapelionas Virginijus Veilentas sako, kad sekmadienį švęstos Sekminės – dvasios šventė. Jo manymu, jei sprendžiant kasdienius dalykus pasitelkiama dvasia, viskas pavyksta lengviau.
Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Andrius Mickus tvirtina, kad tarnystė jam siejasi su labdaros sąvoka, pasiaukojimu, asmeninio laiko netekimu. Kariai būna besąlygiškai pasirengę ginti savo tėvynę. Karys savanoris ateina nuvogdamas laiką nuo darbo, nuo šeimos. Tad tai būna ir šeimos auka valstybei.
„Kai pasijaučia aukštesni už žmogų, prasideda problemos. Tada apie tarnystę negalima kalbėti“, – mano, kad bendraujant su žmonėmis to neturėtų būti, Panevėžio apskrities VPK viršininkas Egidijus Lapinskas.
Po pusryčių ne vienas tikino, kad tai nauja gera patirtis, ir vylėsi, jog tokie pusryčiai taps tradiciniai. „Adax“ ir „Norac“ įmonių vadovas Jonas Klybas tikino tokius pusryčius vertinantis labai palankiai. Šitaip atsiranda didesnis visų visuomenės grupių tarpusavio supratimas.
„Būtent taip, kaip dabar vyko, norėtųsi, kad būtų tęsiamos ir plėtojamos šios bendravimo formos“, – sakė jis.
Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčios rektoriaus Algirdo Dauknio manymu, tokia tradicija prigis tiek, kiek bus geros valios. Jo įsitikinimu, tarpusavio susikalbėjimas būtinas.
„Visos pastangos atkurti arba subalansuoti socialinį kapitalą yra laimintini dalykai. Duok Dieve, daugiau tokių ir žiniasklaidos, ir politikų, ir valdininkų pastangų“, – pabrėžė dvasininkas.
Pasak A. Dauknio, mes patys turime progą persvarstyti, ar tai, ką darome, darome iš širdies.
Priklausys ir nuo bendruomenės
Panevėžio meras viliasi, kad maldos pusryčių tradicija mūsų mieste prigis. Jis teigė jau seniai puoselėjęs viltį surengti tokius pusryčius ir dabar atsirado proga ją įgyvendinti. Į pusryčius susirinko nemažai žmonių, tačiau visi, kurie galbūt būtų galėję prisidėti, čia netilpo.
Meras tikisi, kad ateityje atsiras galimybė maldos pusryčiuose dalyvauti daugiau žmonių. Pavyzdžiui, šįkart nebuvo medikų, kitų profesijų atstovų.
„Mūsų mieste tikrai yra daugybė nuostabių, kūrybingų, atsakingų žmonių, kuriuos norėtume pamatyti“, – sako R. Račkauskas.
Jo teigimu, norėtųsi, kad kuo daugiau miesto žmonių įsitrauktų į tą bendrystę ir visi pasijustume panevėžiečiais.
Siūlymų, kas kiek laiko reikėtų rengti maldos pusryčius, yra įvairių. Mero manymu, optimalu būtų kartą metuose. Kituose miestuose taip pat nusistovėjusi tokia tradicija.
„Viskas mūsų rankose. Nenoriu būti tas, kuris ims ir nutars. Jei mes bendruomenė, idėjų atsiras. Jei nutarsime, kad mums gera ir reikalinga būti dažniau, kodėl gi ne“, – sako R. Račkauskas.
U. Mikaliūno nuotr.:
Daiva SAVICKIENĖ
