Daugiau nei septynis dešimtmečius skaičiuojanti Panevėžio siuvimo bendrovė „Nevėžis“ baigia savo istoriją. Kadaise šimtus miesto moterų įdarbinusi įmonė, siuvusi mokyklines uniformas, o vėliau drabužius Vakarų šalių užsakovams, paskelbė bankrotą.
Darbo neteks beveik keturios dešimtys darbuotojų, o pati bendrovė taps dar vienu pavyzdžiu, kaip pasaulinė pigios gamybos šalių konkurencija pamažu stumia iš rinkos lietuviško kapitalo tekstilės įmones.
Po kelių savaičių – atleidimų banga
Užimtumo tarnyba jau gavo pranešimą apie grupės darbuotojų atleidimą siuvimo įmonėje „Nevėžis“.
Daugiausia tarp jų – siuvėjų. Darbo neteks 16 šios profesijos atstovų.
Taip pat atleidžiami aštuoni lygintojai, keturi drabužių sukirpėjai, trys gamybos darbų meistrai ir kitų pareigybių specialistai.
Atleidimai numatyti nuo liepos 29-osios.
Tuo pat metu Registrų centre jau įregistruotas bendrovės akcininkų sprendimas pradėti bankroto procedūrą ne teismo tvarka.
Nors įmonė „Sodrai“ skolų neturi, Valstybinei mokesčių inspekcijai skolinga beveik 12 tūkst. eurų.
Turtas padengtų pusę įsipareigojimų
Vis dėlto, kaip pabrėžia bankroto administratorė bendrovės „Notisa“ direktorė Virginija Šimkūnienė, finansiniai įsipareigojimai nėra pagrindinė bendrovės žlugimo priežastis.
„Pagrindinė nemokumo priežastis – prarasta rinka. Užsakymų kainos neaugo, tačiau darbo užmokestis ir kiti gamybos kaštai didėjo. O kitose šalyse tokios pačios siuvimo paslaugos teikiamos gerokai pigiau, todėl bendrovė tiesiog nebeatsilaikė konkurencinėje kovoje“, – paaiškino V. Šimkūnienė.
Administratorės teigimu, įmonė ant išlikimo ribos balansavo jau ne vienerius metus.
Tačiau, skirtingai nei daugelis bankrutuojančių bendrovių, „Nevėžis“ nelaukė momento, kai nebeliktų galimybės atsiskaityti su kreditoriais, ir dėl nemokumo kreipėsi laiku.
„Gerai, kad įmonė nelaukė kritinės situacijos. Dažnai vadovai delsia iki paskutinės akimirkos, kai jau nebėra iš ko atsiskaityti. Šiuo atveju situacija visai kitokia – planuojama, kad pardavus bendrovės turtą kreditoriams bus padengta apie pusė finansinių reikalavimų“, – komentavo V. Šimkūnienė.
Darbuotojai atlyginimų sulauks
Net ir pradėjus bankroto procedūrą, vilčių galutinai užgesinti įmonės veiklą administratorė dar nelaidoja.
Jos teigimu, kol bendrovė nėra likviduota, teoriškai išlieka galimybė ją parduoti kaip veikiantį verslą. Vis dėlto V. Šimkūnienė pripažįsta, kad rasti investuotoją nebus lengva.
„Bandyti visada verta. Yra patalpos, įrengtas siuvimo cechas, profesionalūs darbuotojai – iš esmės tereikia ateiti ir dirbti. Labai norėtųsi, kad šios darbo vietos Panevėžyje būtų išsaugotos. Kiek iš vadovės žinau, buvo bandoma ieškoti investuotojų, tačiau nesėkmingai“, – kalbėjo nemokumo administratorė.
Nors bendrovės veikla sustojo, darbuotojai, anot nemokumo administratorės, neturėtų likti nuskriausti.
Jų darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos bus mokamos iš Garantinio fondo, kaip numato įstatymai.
Pasak V. Šimkūnienės, didžiausia darbuotojams skola susidarė tik už paskutinį darbo mėnesį. Iki pat liepos pradžios bendrovė dar vykdė veiklą – baigė paskutinį užsienio užsakymą, kreditoriai tam neprieštaravo.
Bankrotui ruošėsi atsakingai
Pasak V. Šimkūnienės, dažniausiai įmonės veiklą nutraukia, kai nebegali vykdyti jokių finansinių įsipareigojimų. „Nevėžis“ pasirinko kitą kelią – dar prieš paskelbdamas bankrotą stengėsi atsakingai pasirūpinti tiek darbuotojais, tiek kreditoriais.
„Išties reta tokių įmonių, kurios, supratusios, kad veiklos išsaugoti nebepavyks, taip atsakingai pasiruošia paskutiniam žingsniui – bankrotui“, – tvirtino nemokumo administratorė.
Kol kas dar nėra aiški galutinė bendrovės skolų suma.
Pasak V. Šimkūnienės, kreditorių reikalavimai renkami iki liepos pabaigos. Pagrindiniai kreditoriai, be darbuotojų, yra Valstybinė mokesčių inspekcija ir „Sodra“.
Administratorė tikisi, kad bankroto procedūra gali būti baigta maždaug per aštuonis mėnesius.
„Nors esu nemokumo administratorė, visada pirmiausia esu už verslą. Norisi, kad mieste liktų kuo daugiau darbo vietų. Jeigu tik atsirastų galimybė išsaugoti veiklą, būtų labai gerai“, – vilties dar nepraranda V. Šimkūnienė.
Kaip rodo Registrų centrui pateikta ataskaita, „Nevėžis“ pernai gavo 651,6 tūkst. eurų pajamų – 3 proc. mažiau nei užpernai (671,9 tūkst.), jis patyrė 43 tūkst. eurų grynojo nuostolio, o užpernai uždirbo 303 eurus grynojo pelno.
Sunkūs metai
Dar gerokai prieš paskelbiant bankrotą bendrovės vadovė Rima Bieliauskienė „Sekundei“ atvirai kalbėjo, kad Lietuvos siuvimo pramonei ateina itin sunkūs laikai.
Vienas po kito sekę išbandymai – pandemija, energetikos krizė, karas Ukrainoje ir mažėjantis vartojimas – smogė sričiai, kuri ir taip daugelį metų balansavo ant konkurencingumo ribos.
Pandemijos metais „Nevėžiui“ teko skubiai persiorientuoti – vietoj įprastų drabužių buvo pradėtos siūti medicininės kaukės ir apsauginiai rūbai.
Tačiau pasauliui grįžtant į įprastą ritmą problemų tik daugėjo. Brangstant energijai ir darbo jėgai, užsakovai vis dažniau gamybą perkėlė ten, kur siuvimo paslaugos gerokai pigesnės.
„Jaučiame, kad žmonės mažiau išlaidauja, labiau taupo. Drabužis – ne pagrindinė prekė. Tvyro didelė nežinia, todėl kažką prognozuoti sudėtinga. Atrodo, kasdien bendraujame su užsakovais, bet įtampa didelė, kažko laukia, bijo daugiau pirkti: o jeigu neparduos. Situacija tikrai nėra stabili“, – jau prieš trejetą metų „Sekundei“ kalbėjo R. Bieliauskienė.
Kainas diktavo užsienis
„Nevėžis“ pats drabužių nekūrė, tik teikė siuvimo paslaugas užsienio užsakovams, todėl kainų diktuoti negalėjo.
Kai Lietuvoje sparčiai augo atlyginimai ir gamybos sąnaudos, užsakovai už tas pačias paslaugas daugiau mokėti nesutiko.
Anot direktorės, didieji Europos drabužių gamintojai vis dažniau rinkdavosi gamybą trečiosiose šalyse, kur darbo jėga gerokai pigesnė.
„Esame lietuviško kapitalo įmonė, ne savo produktą gaminame, o tik teikiame siuvimo paslaugas. Kainas diktuoja užsieniečiai. Lietuvoje minimaliai algai kylant tokiais šuoliais, užsienio partneriai nesutinka už paslaugas mokėti brangiau, todėl kai kuriais atvejais išlaidos viršija pajamas. Užsakovai alternatyvų randa trečiosiose šalyse, kuriose drabužį galima pasiūti gerokai pigiau. Lietuva šiuo atžvilgiu tampa nekonkurencinga“, – kiek anksčiau teigė R. Bieliauskienė.
Nykstanti profesija
Vis dėlto vien užsakymų trūkumas nebuvo vienintelė problema. Dar prieš ketverius metus „Nevėžio“ vadovė atkreipė dėmesį ir į kitą vis ryškesnę tendenciją – siuvėjų profesija Lietuvoje nyksta.
Prieš metus ir pats „Nevėžis“ ieškojo siuvėjų, buvo siūlomas 1100 eurų atlygis neatskaičius mokesčių.
Anksčiau Panevėžyje siuvėjus rengė dvi profesinės mokyklos, o šiandien jaunų specialistų beveik nebelikę.
Technologijos taip pat negalėjo tapti stebuklingu išsigelbėjimu. Nors vis dažniau kalbama apie robotizaciją, siuvimo pramonėje ji turi savo ribas.
„Jeigu viską robotizuotume, visi dėvėtume vienodus drabužius. Ateityje, matyt, liks mažesnės siuvyklos, kuriančios išskirtinius gaminius, o didelė tekstilės pramonė, kokia yra iki šiol, pamažu nyks. Gaila, kad taip nutinka, nes siuvimo pramonėje daugiausia dirba moterų. Uždarius siuvyklą, jos lieka be darbo“, – pranašiškai dar prieš ketverius metus kalbėjo „Nevėžio“ siuvyklos direktorė.
Siuvo mokyklines uniformas
„Nevėžio“ istorija prasidėjo dar 1951-aisiais, kai Panevėžyje nuspręsta steigti siuvimo fabriką.
Iš pradžių fabrike buvo siuvami darbo drabužiai, vėliau – lininiai kostiumai, tačiau bene labiausiai „Nevėžio“ vardas išgarsėjo dėl berniukų mokyklinių uniformų. Ilgus dešimtmečius jos buvo pagrindinė įmonės produkcija.
Atkūrus nepriklausomybę, įmonė privatizuota, o 1993 metų liepą įregistruota uždaroji akcinė bendrovė „Nevėžis“.
Vietoj mokyklinių uniformų imta siūti drabužius užsienio rinkoms, tačiau pati veiklos esmė išliko ta pati: Panevėžyje dirbančių siuvėjų rankomis gimdavo Vakarų šalių rinkai skirti drabužiai.
Per daugiau nei septynis dešimtmečius bendrovė išgyveno ne vieną ekonominę krizę, rinkų pokyčius ir valstybės santvarkų kaitą.
Vis dėlto pasaulinė konkurencija pasirodė stipresnė.
„Nevėžio“ istorija nėra vienintelė tokia Panevėžyje.
Pastaraisiais metais veiklą nutraukė ir viršutinius drabužius siuvusi bendrovė „Elkada“, ilgą laiką balansavusi ties išlikimo riba.
Kiek anksčiau duris užvėrė ir beveik tris dešimtmečius mieste veikusi siuvykla „Adegilė“. Abi įmonės taip pat buvo priverstos atleisti dešimtis darbuotojų.
