Kraupaus nusikaltimo Panevėžyje, kai per valandą buvo užpulti ir subadyti trys vyriškiai, aukų artimieji tragedijos metines mini kankinami nežinomybės. Dviem namo grįžtantiems panevėžiečiams gyvybes atėmusio, trečiąjį tik per plauką gyvą palikusio žudiko byla dar nepasiekusi teismo. Gedintys artimieji įsitikinę: teisingumas triumfuotų, jei lengva ranka žmones žudžiusiam užpuolikui būtų įvykdyta mirties bausmė.
Negarantuota, kad
nepasikartos
„Nuo tragedijos praėjo metai, o nusikaltėlio dar nėra. Įtarimais remtis negalima – nusikaltimą reikia įrodyti. Ar tai nereiškia, kad tikrasis žudikas vis dar gali būti laisvėje ir vaikščioti tarp mūsų?“ – virpančiu balsu kalba prieš metus savo namo laiptinėje mirtinai subadyto septyniasdešimt septynerių Felikso Savicko dukra Asta.
Prie durų sukniubusį kruviną vyrą siaubingą vasario 27-osios vakarą aptiko nesulaukusi sutuoktinio pasižvalgyti į laiptinę išėjusi žmona. Sukrečiamo vaizdo visą gyvenimą nebepamiršiančiai moteriai iki šiol nėra jėgų kalbėti apie nelaimę.
Sunkiai ašaras tvardo ir A.Savickaitė – nors nuo siaubą ir paniką mieste pasėjusių įvykių praslinko metai, o teisėsaugininkai įtariamąjį įvardijo po žudynių praėjus vos parai, tėvo netekusi moteris neslepia vis dar jaučianti baimę.
„Nesu saugi. Kol neįrodyta, kas nusikaltėlis, negalima garantuoti, kad tai nepasikartos su manimi, jumis – bet kuriuo. Kelis kartus pati buvau nuvykusi pas pareigūnus, bet jie nieko neaiškina, motyvuoja, kad vyksta ikiteisminis tyrimas. Nesako, nei kas suimtas, nei kiek suimtų. Faktas tik tas, kad praėjo metai, o rezultato – jokio“, – teigė A.Savickaitė.
Iki šiol moteris išeiti į miestą išdrįsta tik dieną – po 18 val. Asta stengiasi nebekelti kojos iš namų. Kol nusikaltėliui nepaskelbtas verdiktas, ją persekioja mintis, kad užpuolikas gali laukti bet kur: gatvėje, parduotuvėje, namo laiptinėje, prie buto.
„Iki nelaimės niekada nebuvau nė pagalvojusi, kad mirtis gali tykoti kone prie durų. Atrodė, kad žmonės užpuolami už kampo gatvėje, kažkur toli nuo namų. Dabar ir prie savo durų nesaugu“, – svarsto A.Savickaitė.
Tikėjosi, kad lūžo koja
A.Savickaitė įsitikinusi: jei žmogžudys būtų nubaustas, širdyje tikrai palengvėtų. Ne tik todėl, kad būtų drąsiau peržengti namų slenkstį.
„Už tokius nusikaltimus privalo būti atlyginta, bet kol kas – absoliučiai nieko“, – per ašaras sunkiai žodžius renka tėvo gedinti dukra.
Moteris pamena: lemtingąjį vakarą sulaukus kaimynės skambučio, kad tėčiui blogai, nė akimirką nešmėstelėjo mintis, jog nelaimė gali baigtis laidotuvėmis.
Skubant pas Ramygalos g. gyvenančius tėvus moters galvoje sukosi vienintelis paaiškinimas – veikiausiai tėtis paslydęs susilaužė koją.
Tačiau vos tik įėjusi į laiptinę A.Savickaitė išgirdo, kaip tėčiui medikai konstatuoja mirtį.
„Reikėjo galvoti jau ne tik apie tėtį, bet ir mamą. Juodu kartu išgyveno 49-erius metus. Po laidotuvių gal kokie keturi mėnesiai buvo praėję, kai mama parkrito gatvėje, ligoninėje gydėsi. Galvojome, kad širdis sustreikavo, bet kardiograma nieko blogo neparodė, daugybė tyrimų buvo padaryta, o konkrečios ligos tarsi ir nėra. Medikai tokią mamos būklę vadina sielvartu. Dar ir dabar apie tėtį be ašarų kalbėti negali, raminamųjų vaistų geria. Aš pati dar laikausi – negaliu būti silpna“, – pasakoja A.Savickaitė.
Pritaria mirties bausmei
Gedinti moteris neslepia: šaltakraujiškai, lengva ranka du žmones pasiuntusiam myriop žudikui tinkamas atpildas būtų nebent linčas.
„Turėtume prisiminti senų senovę, kai už gyvybę atlygindavo gyvybe, kai buvo laikomasi principo dantis už dantį. Gal tai ir nelabai krikščioniška, bet, manau, būtų teisinga. Aš – už mirties bausmę. Taip galvojau dar ir prieš nelaimę. Žinant, kad bus atlyginta tuo pačiu, minčių žudyti turbūt niekam nekiltų“, – mano A.Savickaitė.
Moteris įsitikinusi, kad išgyvenusieji tokią pat tragediją jos pozicijai pritartų.
Nors, anot A.Savickaitės, jokie pasaulio turtai gedinčiųjų skausmo nesumažintų, tačiau artimieji neatmeta galimybės iš žudiko pareikalauti moralinės žalos atlyginimo.
Dėkoja angelui sargui
Vasario 27-ąją antrąjį savo gimtadienį gali švęsti vienintelis iš trijų subadytųjų gyvas likęs Vidmantas Kvedarauskas. Vairuotoju dirbantį vyrą peiliu mieste švaistęsis žudikas pavijo prie pat motinos namų. Dar paklausė, kur šis einantis. Išgirdęs, kad pas mamą, spyrė į veidą. Parkritęs V.Kvedarauskas sąmonę atgavo jau subadytas – žudikas savo auką paženklino trimis dūriais ties stuburu ir į mentį. Įvykio liudininkai pasakojo matę, kaip kruviną darbą atlikęs užpuolikas nužingsniavo tarsi nieko nebūtų įvykę.
„Jaučiuosi tarsi antrą kartą gimęs. Jei ne mano angelas sargas, artimieji jau būtų metines minėję. Stengiuosi negalvoti apie tai, kas įvyko. Jei prisimenu, labai nesmagu pasidaro. Bet žinau, kad tai niekada nepasimirš“, – likimui už gyvybę dėkingas V.Kvedarauskas.
Nors vyras į darbą sugrįžo po nelaimės praėjus porai mėnesių, tačiau dūrių pasekmes jaučia iki šiol. Lankstantis V.Kvedarauskui tenka sukaupti visas jėgas – kaskart atsitiesiant juosmenį perveria skausmas.
„Iš pradžių net galvojau, kad būsiu nedarbingas – pasilenkti visai negalėjau. Bet gydytojai žada, kad išsivaikščiosiu, tik reikia laiko“, – viliasi V.Kvedarauskas.
Jis taip pat svarsto galimybę iš užpuoliko pareikalauti atlyginti moralinę žalą.
Vyras sako nesistebintis, kad kruvinoje byloje pareigūnai dar nepadėjo taško. „Gal kada nubaus, bet turbūt tam reikia laiko“, – ieško pateisinimo V.Kvedarauskas.
Kraupios tragedijos metines praėjusį savaitgalį minėjo ir pirmąja žudiko auka tapusio penkiasdešimt ketverių metų Rimo Pavydžio artimieji. Neagresyvus, taikiai su kaimynais sugyvenęs vyriškis buvo rastas pasruvęs krauju savo namo laiptinėje.
Plačiau skaitykite 2009 m. kovo 3 d. „Sekundėje“.
IngaKONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Prieš metus nuo žudiko rankos amžino poilsio
atgulusio F.Savicko artimieji pripažįsta nesijaučiantys saugūs, kol teisėsauga
nusikaltėliui nepaskelbė verdikto.
