Jei šiandien pasiskundžiame, kad alkoholis pridaro bėdų – nuo triukšmingų incidentų iki rimtesnių nelaimių – panašių istorijų netrūko ir prieš šimtmetį.
Tarpukario Panevėžyje oficiali blaivybės politika dažnai susidurdavo su labai neoficialia realybe. Vieni bandė reguliuoti, kiti – apeiti, treti iš to gyveno. O tarp visų šių bandymų ir draudimų kasdienybė vis tiek rasdavo savo kelią: su „šamarlaku“, nelegaliomis aludėmis – urvais ar žmonas piktindavusiais restoranais.
Prie degtinės – blaivininkų leidiniai
Kaip ir daugeliu laikotarpių, alkoholis tarpukario Panevėžyje buvo neatsiejama kasdienybės dalis ir kartu – nuolatinė problema.
Nors valstybė buvo įvedusi degtinės monopolį, šešėlis toli gražu neišnyko. Priešingai – kartu su legalia prekyba klestėjo kontrabanda, nelegali svaigalų gamyba ir pogrindinės aludės.
Panevėžys nebuvo išimtis: alkoholis liejosi ir nelegaliose vietose, ir ten, kur jo oficialiai neturėjo būti.
1923–1940 metais Lietuvoje galiojo valstybinis degtinės monopolis – degtinę ir spiritą galėjo pardavinėti tik specialios valstybinės parduotuvės.
Joms buvo keliami griežti reikalavimai: nuo patalpų iki darbuotojų ir net darbo valandų.
Net parduotuvių viduje turėjo būti leidinių, skatinančių blaivybę – savotiška moralinė atsvara jose pardavinėtiems svaigalams.
Tačiau realybė gyveno kitokį gyvenimą.
Griežti draudimai ir kontrolė žmonių neatbaidė nuo noro pasigerti. Dargi priešingai.
Vienur klestėjo kontrabanda, ypač pasienio ruožuose, kitur – naminės gamybos alkoholis.
Spaudoje jis neretai vadintas „šamarlaku“ – prastos kokybės namine degtine ar silpnu, dažnai abejotinos kilmės alumi.
Tokie gėrimai keliaudavo ne tik iš rankų į rankas, bet ir į prekybą.
Balsavimas dėl blaivybės įvedimo
Girtuokliavimas tarpukario Panevėžyje, regis, buvo rimta bėda. Tokia rimta, kad net to meto politikai ieškojo būdų, kaip panevėžiečius atpratinti nuo šio įpročio.
Kaip pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, 1925 metais miesto taryboje net buvo svarstomas blaivybės klausimas.
Tąkart nuspręsta iš 20 veikusių aludžių palikti 15.
O po metų atsirado ir dar drastiškesnių siūlymų – net rengti visuotinį gyventojų balsavimą dėl blaivybės įvedimo mieste.
Panevėžyje kūrėsi ir aktyvios blaivybės judėjimo organizacijos, kurios kritikavo restoranų ir smuklių veiklą.
1930 metų birželį Panevėžyje paskelbta blaivybės savaitė, o po metų sušauktas pirmasis Panevėžio vyskupijos blaivybės draugijos suvažiavimas.
Tai rodė, kad blaivybės idėjos mieste buvo ne epizodinis reiškinys, o organizuotas judėjimas.
Vis dėlto panevėžiečių tai neišblaivino – alkoholio rinka, nepaisant moralinių kampanijų ir draudimų, išliko gyvybinga.
Klestėjo juodoji rinka
Pasak D. Pilkausko, Panevėžio restoranų verslą dažniausiai valdė iš JAV sugrįžę lietuviai, vienas kitas savininkas buvo ir žydas.
„Restoranų savininkai mokėjo gana didelius mokesčius ir brangiai nuomojosi patalpas, bet jų skaičius nemažėjo ir krizės metais. Kartu su restoranais mieste veikė daug arbatinių, valgyklų, kurios taip pat prekiavo alkoholiniais gėrimais, nors tokiai veiklai neturėjo leidimo. Taip sudarydavo nelygias konkurencines sąlygas restoranams“, – pasakoja istorikas.
Ši neoficiali konkurencija turėjo ir labai aiškų finansinį atspalvį.
1924 metais Panevėžio traktieriai į miesto biudžetą sumokėjo apie 70 tūkst. litų mokesčių, tačiau po penkerių metų ši suma sumažėjo iki 20 tūkst.
Priežastis – paprasta ir kartu skaudi miesto finansams: vis daugiau alkoholio prekybos persikėlė į arbatines, valgyklas ir kitas įstaigas, kurios formaliai tam net neturėjo teisės.
„Nors pagal pavadinimą alkoholio ten lyg ir neturėjo būti, tačiau faktiškai alkoholiniai gėrimai buvo pardavinėjami. Tad tai buvo smūgis miesto biudžetui“, – sako D. Pilkauskas.
Viliojo europietiškais vardais
Tarpukario Panevėžyje restoranų tinklas, pasak D. Pilkausko, buvo gana tankus ir įvairus – nuo solidžių, gerą vardą turėjusių įstaigų iki tokių, apie kurias sklisdavo ne patys geriausi atsiliepimai. Remiantis to meto spauda, mieste veikė maždaug 16 restoranų, kai kurie jų viliojo ne tik maistu, bet ir „europietiškai“ skambančiais pavadinimais.
Vienas tokių – restoranas „Versal“, veikęs Respublikos gatvėje.
Ši įstaiga, pasak istoriko, ir šiandien kelia daugiausia klausimų tyrinėtojams – šaltiniai painūs, o faktai ne visada sutampa.
Vienur nurodomi skirtingi savininkai, kitur – nevienodos įkūrimo datos.
Istoriko teigimu, „Versal“ skelbėsi dirbantis itin „griežtu grafiku“ – nuo 14 iki 16 valandos ir vakare nuo 19 iki 24 valandos. Viduje skambėdavo ir „džiazo kapelos“ muzika, tuomet dar buvusi naujiena ir traukusi smalsuolius.
Vienuose šaltiniuose rašoma, kad restoraną valdė tuometinio Panevėžio burmistro Tado Chodakausko brolis Romanas, o įkūrimas siejamas su 1931 metais.
Kitur minimas visai kitas savininkas – J. Korsakas.
Dar kitur nurodoma, kad kavinė ir cukrainė „Versal“ galėjo veikti jau apie 1920-uosius – esą 1930 metais ji net šventė dešimtmetį.
Tad, kaip pabrėžia D. Pilkauskas, dėl šios įstaigos istorijos lieka nemažai neaiškumų.
Net ir restoranų uždarymo data miglota – spaudoje užsimenama apie 1933 metus, tačiau 1935-aisiais dar fiksuojamos varžytynės, per kurias pardavinėti restorano baldai.
Gėrė pasislėpę
1931-aisiais atidarius Panevėžio „Maistą“, sovietmečiu tapusį mėsos kombinatu, šalia jo duris atvėrė ir restoranas simboliniu lietuvišku vardu „Regina“.
Tai buvo modernesnė, tvarkingesnė įstaiga, kurios interjeras, pasak istoriko, išsiskyrė tuo metu miestui neįprasta estetika.
„Iškaba buvo auksinėmis raidėmis. Grindys klotos linoleumu, o sienos dažytos aliejiniais dažais“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Čia dažniausiai laiką leisdavo įmonių tarnautojai ir darbininkai, tačiau ne visi jie sugebėdavo atsispirti pagundai užsibūti ilgiau – kai kurie, kaip teigiama, čia palikdavo ir visą dienos uždarbį. Tai kėlė nemažą žmonų nepasitenkinimą.
Dėl palyginti žemų kainų – pietūs kainavo apie 40 centų – „Regina“ buvo itin populiari.
Į ją automobiliais atvykdavo ir miesto ponai, kuriems buvo skirti atskiri, nuo smalsių akių izoliuoti kabinetai.
„Į restoraną miesto ponai vykdavo ne tik pavalgyti. Čia, nuošaliau nuo miesto, galima buvo ir nemažai išgerti. Vėliau vežikai turėjo darbo juos išvežioti po namus“, – pasakoja muziejininkas.
Šis restoranas veikė iki 1937 metų, palikdamas ryškų pėdsaką tarpukario Panevėžio pramogų ir socialinio gyvenimo žemėlapyje.
Į restoraną – pažiūrėti šildymo be malkų
Pasak D. Pilkausko, tarpukario Panevėžyje restoranai nebuvo vien tik vietos pavalgyti – jie atspindėjo ir socialinį miesto gyvenimą.
Vienas tokių pavyzdžių – pačiame centre, A. Kisino gatvėje veikęs restoranas „Švyturys“.
Čia, anot istoriko, susikirsdavo skirtingi miesto ir apylinkių sluoksniai: darbininkai, turgaus dienomis – ūkininkai, o per šventes – namų savininkai bei amatininkai.
„Čia buvo tam tikras pasiskirstymas pagal klases“, – sako istorikas.
Kiek kitokią atmosferą turėjo restoranas „Vilno“, kuriame, kaip teigiama to meto prisiminimuose, skambėdavo saksofono muzika, suteikdavusi įstaigai modernesnio, vakarietiškesnio miesto įvaizdį.
Išskirtine prabanga garsėjo restoranas „Nemunėlis“. Jis buvo laikomas vienu ištaigingiausių mieste – su centriniu šildymu, kuris tuo metu dar kėlė nuostabą. Net buvo pasakojama, kad turgaus dienomis čia užsukę ūkininkai ne tik pietaudavo, bet ir smalsiai stebėdavo, kaip patalpos šildomos „be malkų“, tarsi tai būtų savotiška modernybės demonstracija.
Šis restoranas traukė ne tik smalsuolius, bet ir miesto inteligentiją.
Vis dėlto, kaip priduria D. Pilkauskas, ne visi lankytojai buvo pinigingi – neretai prašydavo ir skolon.
Panevėžyje tarpukariu veikė ir „Lietuvių klubo“ globojama kavinė-restoranas „Metropolis“, sąmoningai pasirinkęs garsiojo Kauno restorano vardą.
Čia buvo galima ne tik pavalgyti, bet ir pasiklausyti džiazo muzikos, kuri tuo metu vis dar skambėjo moderniai ir egzotiškai.
Miesto restoranų žemėlapyje būta ir trumpalaikių istorijų – pavyzdžiui, restoranas, veikęs buvusio Lietuvos banko Panevėžio skyriaus patalpose dabartinėje Respublikos gatvėje.
Nors jo gyvavimas nebuvo ilgas, jis taip pat įsiliejo į spalvingą tarpukario Panevėžio pramogų ir susitikimų erdvę.
Prie alaus privalomi žirniai
1936 metais Respublikos gatvėje duris atvėrė modernus „Pilzeno“ alaus baras.
Remiantis tuomete spauda, jis buvo itin populiarus, tačiau skųstasi, kad 1937-aisiais alus čia atpigo, tačiau ne žirniai, kuriuos buvo privaloma pirkti prie alaus.
Smuklės būta ir Stoties gatvėje.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje miesto centre atidaryta cukrainė „Lokarno“. Respublikos gatvėje veikė klubas „Vienybė“. Pasak D. Pilkausko, jis faktiškai buvo restoranas ir vertinamas kaip itin patogus.
„1934 metais „Vienybės“ klubo bufetas atidarytas iki 1 val. nakties. Apie klubą tuometinė spauda rašė, kad čia degtinės ir alaus yra pakankamai“, – sako jis.
Šiame klube 1935-aisiais pietavo Atlanto nugalėtojas lakūnas Feliksas Vaitkus su žmona ir juodu lydėjusia delegacija.
Skaudžios istorijos
Tarpukario Panevėžio restoranų ir smuklių istorijos neapsiribojo vien linksmybėmis ar kasdieniais pietumis – spaudos puslapiuose kartais atsirasdavo ir kur kas tamsesnių epizodų.
Kai kurie jų primena, kad už pramogų ir alkoholio verslo slypėjo ir labai trapios asmeninės likimų linijos.
1932 metų „Panevėžio balse“ rašyta: „Po miestą vaikšto stipri gandai, kad „Vienybėje“ per vieną kitą naktį prašpilijami tūkstančiai, namai, automobiliai ir antraip. O algelės tai kaip cukierkos sučiulpiamos. Esama ir macnių tragedijų, kaip žmonelės pasirodančios“, – taip tuometinę klubo reputaciją perteikė spauda.
1937 metais, pasak D. Pilkausko, buvo apiplėštas Panevėžio žydų centrinis bankas. Plėšikas, anksčiau mieste turėjęs nemažą valgyklą, tačiau bankrutavęs, iš banko pagrobė 10 tūkst. litų. Bėgdamas jis dalį grobio – 1,5 tūkst. litų – išmetė, matyt, tikėdamasis taip paslėpti pėdsakus.
Įdomu tai, kad, kaip fiksuota to meto šaltiniuose, nė vienas šiuos pinigus radęs asmuo jų taip ir negrąžino. Pats nusikaltėlis galiausiai nuteistas mirties bausme.
Istorikas taip pat mini 1939 metų spaudoje aprašytą restorano „Prabanga“ atvejį, kuriame girtuokliaudamas mirė žmogus.
Kitose žinutėse užfiksuota, kad restorane „Laisvė“ nuolat būdavo „daug girtuoklių“.
„1940 metais „Panevėžio garsas“ rašė, kad Panevėžio restoranuose labai brangūs užkandžiai ir lankytojai išeina girti, nes nenori niekuo užkandžiauti“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Spaudoje pasitaikydavo ir kur kas buitiškesnių, bet ne mažiau iškalbingų istorijų. Kartą aprašytas atvejis, kai dėl šeimininko nerūpestingumo prie vieno restorano sušalo arklys – tuo metu jo savininkas esą užsisėdėjo viduje ilgiau nei pusdienį.
Šie pasakojimai šiandien skamba beveik kaip miesto folkloras, tačiau anuomet jie buvo kasdienės realybės atspindžiai – pasaulio, kuriame pramogos, alkoholis, skolos ir socialiniai kontrastai dažnai ėjo greta.
Klestėjo „urvai“
Miesto valdžios bandymai sugriežtinti alkoholio kontrolę ne visada duodavo tikėtinų rezultatų – kartais efektas būdavo net priešingas.
„Panevėžio miesto taryba šiemet ant restoranų ir traktierių uždėjo 9000–10000 litų mokesčio – tikriau pasakius, uždraudė mieste laikyti restoranus ir traktierius, nes tokio didelio mokesčio, žinoma, negalima išrinkti. Dabar mieste nėra nei traktieriaus, nei restorano. Aludes leido laikyti tik miesto centre. Tokiu būdu taryba manė sumažinti girtybę“, – 1924-aisiais rašė „Panevėžio balsas“.
Tuo metu buvo paskirti ir trys kontrolieriai, turėję prižiūrėti panevėžiečių blaivumą.
Tačiau visuomenė į tokius draudimus žiūrėjo skeptiškai – manyta, kad tokios priemonės yra bejėgės prieš įsisenėjusius įpročius: kas nori išgerti, vis tiek ras, kur tai padaryti.
„Mieste nėra traktierių, restoranų, bet užtat nėra gatvės, kur nebūtų slaptų urvų, kuriuose girtuokliauja ir dieną ir naktį. Tuose urvuose yra panelės. Čia už viską lupa nežmoniškai – degtinės pusbutelis – 2–2,5 lito. Čia žmogui išvalo puikiausiai kišenes – išeina iš urvo be vieno cento. Demoralizacija čia didžiausia“, – rašyta to meto spaudoje, pabrėžiant, kad uždraudus legalius restoranus ir traktierius, veikla tiesiog persikėlė į pogrindį.
Spauda taip pat atkreipdavo dėmesį, kad tokie nelegalūs „urvai“ nemokėjo mokesčių, o jų masto suvaldyti buvo beveik neįmanoma.
„Tų urvų nesuseks nei tarybos kontrolieriai, nei policija – laiko žmonės neišsižioję“, – rašė „Panevėžio balsas“.
Kišenės patriotizmas
O 1934 metais spaudoje pasirodė pranešimai apie Panevėžio ūkininkus, kurie dideliais kiekiais iš Klaipėdos bravoro gabendavo vyną ir kitus alkoholinius gėrimus.
„Panevėžyje yra gerai užsirekomendavusių lietuviškų vyno dirbtuvių. Kyla klausimas, kas mums lietuviams artimesnis – ar savi lietuviai panevėžiečiai, ar Klaipėdos vokietukai, kurie mus pravardžiuoja „šarukais“ ar, anot Donelaičio, „per drimelį laiko“, – rašyta to meto spaudoje, kurioje neretai persipindavo ekonominiai argumentai ir tautiniai sentimentai.
Tuo pat metu pastebėta ir kita tendencija – Klaipėdos bravoro produkcijos platintojai nevengdavo pabrėžti savo „lietuviškumo“ ir patriotizmo, siekdami palankesnės visuomenės nuomonės.
„Žinoma, be kitokių patriotizmų, yra ir kišenės patriotizmas“, – ironiškai konstatuota spaudoje, primenant, kad net ir tarpukario moralės diskusijose ekonominė nauda dažnai turėdavo paskutinį žodį.
Krašto nelaimė „šamarlakas“
1931 metais Panevėžio spaudoje pasirodė gana griežtas apibūdinimas – „šamarlakas – įprasta pramonė Panevėžyje“.
Straipsniuose piktintasi, kad kai kuriose miesto vietose kone kiekviename name ši naminė produkcija ne tik buvo gaminama, bet ir vartojama be saiko – lydima dainų, triukšmo ir neretai muštynių.
„Tai dar viena mūsų jauno krašto nelaimė, nes šamarlakas didina krašto bepročių, širdies ligonių ir kitokių aiškių paliegėlių skaičių“, – rašyta to meto spaudoje, kur emocijų ir vertinimų tikrai netrūko.
Policija rengė reidus, buvo tikrinami įtariami namai ir sodybos. Tokios patikros neretai atskleisdavo įspūdingus radinius.
Margių gatvėje pas vienus gyventojus rasta apie penkis kibirus „šamarlako“ ir trys „bačkos“ cukrinio alaus. Kęstučio gatvėje pas Kotrę aptikta septyni pusbuteliai degtinės ir apie keturi litrai „šamarlako bačkutėje“. Liepų gatvėje iš Irenos paimta salyklo ir dar apie keturis kibirus naminės produkcijos.
Tokie skaičiai liudija, kad nelegali gamyba buvo ne pavieniai atvejai, o gana plačiai išsikerojusi panevėžiečių veikla.
„Ablavos dar nepasibaigę visame mieste. Darbas sekasi. Trofėjų skaičius didėja. Reikia tą visuomenės blogybę, jei ne visiškai panaikint, tai gerokai nusilpninti“, – buvo tikimasi po reidų, nors, kaip rodo visa tarpukario Panevėžio istorija, šis tikslas išliko labiau siekiamybė nei realybė.
Girtų bėdos
Spaudos puslapiuose netrūko istorijų apie girtų nuotykius – kartais jos skamba beveik kaip epizodai iš kriminalinės kronikos.
1924 metais „Panevėžio balse“ užfiksuotas atvejis, kai į kino teatrą „Iliuzija“ atėjęs stipriai įkaušęs Panevėžio matininkas staiga išsitraukė užtaisytą revolverį ir ėmė grasinti žiūrovams. Policija incidentą užbaigė greitai – vyras buvo sulaikytas, nugabentas į daboklę išsiblaivyti.
1930 metais spaudoje pasirodė ir ne mažiau iškalbingas pasakojimas apie girtą moterį Nevėžio pakrantėje ties ligonine.
Ją, kaip rašyta, „du vyrai patempė toliau nuo lieptų“, kad netrikdytų į mokyklą ir iš jos einančių mokinių.
Spaudoje minėtos ir vadinamosios „šamarlako aukos“.
„Turgaus dienomis Panevėžy visais keliais girti jauni ir seni važiuoja. Daugiausia, rodos, jokios karčiamos nesama: koks kiemelis, kokia būdelė… Oras pakvipęs ne degtine, bet šamarlaku, valdžios uždraustuoju gėrimu. Būna atsitikimų, kaip aną savaitę, kad bevažiuodamas iškrenta į giliausią dumblynę ir ten visas susikruvinęs ir įbedęs galvą į dumblus knarkia vaitodamas ir ištisas valandas gulėdamas“, – taip to meto spauda piešė turgaus dienų vaizdą.
Tad vis dažniau svarstyta, kad bent turgaus dienomis ir miesto priemiesčiuose reikėtų sustiprintos policijos priežiūros.
