Vilnietė teisininkė Eglė Bakštytė su garsiosios „Ambersail“ jachtos profesionalų komanda ir mėgėjų būreliu po Karibų salas keliavo tris savaites. Sukorę apie 3700 kilometrų galiausiai pasiekė kelionės tikslą – Panamą. Kol jachtos kapitonas tvarkė leidimo perplaukti Panamos kanalu dokumentus, grupelė lietuvių žvalgėsi po tolimąją šalį, pažinotą tik iš Janoscho knygelės vaikams „Panama labai graži“.
Kelionė į Panamą nuo paskutinės aplankytos Karibų jūros regiono salos Arubos be sustojimo truko penkias paras. Nedidelėje 20 metrų ilgio jachtoje dienos ir naktys slinko ramia vandenyno bangų tėkme. Devynių lietuvių rutiną prablaškydavo kiekvienam įgulos nariui priklausančios vachtos – budėjimo laive valandos. „Mums plaukiant prie burių daugiausia dirbo vyrai, moterims buvo paskiriami lengvesni darbai denyje. Atbudi savo vachtą ir veiki, ką nori: valgai, miegi, skaitai. Vieni žaidžia kauliukais, kiti sportuoja ar rašo dienoraščius, o aš, laisvomis valandomis pasislėpusi burės pavėsyje nuo kepinančios saulės, sėdėdavau ant laivo krašto nukorusi kojas ir žiūrėdavau į nesibaigiantį vandens horizontą. Galva visiškai tuščia, absoliučiai nieko negalvoji…“ – neeilinės kelionės įspūdžiais dalijosi E. Bakštytė.
Penkių parų kelionė laivu moteriai leido įsijausti į Ernesto Hemingway knygos „Senis ir jūra“ siužetą, kuris irgi plėtojasi Karibų jūroje prie Kubos krantų. Monotonišką horizontą retkarčiais paįvairindavo praplaukiantys delfinai, virš vandens pakylantys žuvų skraiduolių spiečiai ar nežinia iš kur pasirodantys didžiuliai paukščiai fregatos bei dienas keičiančios, ryškiomis žvaigždėmis mirgančios naktys. „
Įgulai teko pausti ir adrenalino. Naktį plaukiant jūra netoli Kolumbijos krantų „Ambersail“ radarai užfiksavo iš paskos artėjantį nežinomą laivą, ilgokai sekusį pavymui. Nors lietuviai, kaip tikina pašnekovė, stengėsi negalvoti nei apie Karibų piratus, nei apie Kolumbijos narkotikų prekeivius, buvo tikrai nejauku.
Literatūra tampa realybe
Viskas, ką iki tol E. Bakštytė žinojo apie Panamą – tai graži Janoscho istorija vaikams apie Meškiuką ir Tigriuką „Panama labai graži“. Beje, panamiečiai apie šią knygelę nebuvo girdėję. Pasirodo, tai europietiškos kultūros dalis – nežinia kur esančio krašto metafora.
„Ką aš galiu pasakyti: Panama iš tiesų yra labai graži“, – pasakojimą apie iki tol nepažintą šalį pradėjo moteris. Išlipę Karibų jūros pakrantėje, Panamos šiaurėje, lietuviai pervažiavo išilgai visą kraštą iki kito kranto prie Ramiojo vandenyno. Pažintis prasidėjo nuo sostinės – Panamos miesto. Šis, kaip, beje, ir visa šalis, lietuviams pasirodė labai kontrastingas. Dėl pakrantėje iškilusių dangoraižių vietiniai sostinę vadina mažuoju Majamiu, be to, Lotynų Amerikos ir Karibų kultūrų mišinyje jaučiamas stiprus Šiaurės Amerikos įtakos prieskonis.
Lietuvių turistai apsistojo Panamos senamiestyje. Pro viešbučio langus matėsi dangoraižių, kuriais vietiniai itin didžiuojasi, krantinė. Paslaugūs viešbučio šeimininkai žemėlapyje pažymėjo lankytinas vietas centrinėje miesto dalyje, šią apibraukė ryškia linija ir primygtinai rekomendavo jos neperžengti – esą pavojinga. Viešbučio taksi vairuotojas važiuodamas priemiesčiais iš vidaus užrakindavo automobilio dureles ir skuoste praskuosdavo pro rajonus, panašius į garsiąsias Rio de Žaneiro favelas. „Tuose kvartaluose užsibūti visai nesinorėjo. Pakako pro mašinos langus užmesti akį į apgriuvusius penkiaaukščius pastatus, išpaišytus grafičiais, išdaužytais stiklais, su daugybe stirksančių televizijos antenų, aplink šmirinėjančius būrelius apsmukusių jaunuolių“, – pasakojo E. Bakštytė.
Vaizdų ir skonių jūra
Visai kitoks vaizdas tvarkingoje centrinėje senamiesčio dalyje, kur saugumą gatvėse užtikrina uniformuoti kareiviai, ginkluoti automatais. Ypač jų padaugėja vakare: stovi bemaž kiekvienoje didesnėje sankryžoje, o daugiausia suplūsta prie Prezidento rūmų (Las Garzas), vietinių vadinamų Panamos Baltaisiais rūmais, gatvės. Prisiartinus prie jos pasitinka kariškiai, reikalaujantys parodyti asmens tapatybę liudijantį dokumentą, ir tik tada leidžia pasigrožėti viena iš miesto įžymybių. Lietuviai, ieškodami salsos klubo ir pasiteiravę vieno iš pareigūnų kelio, įsitikino, kad šie esą malonūs ir paslaugūs.
Panamos senamiestyje užsieniečių turistų palyginti nedaug, tačiau kavinės ir restoranai itin europietiški ir išsiskiria tiek skoningais originaliais interjerais, tiek gardžių patiekalų valgiaraščiais, tiek puikia aptarnavimo kokybe. O visai čia pat, kitapus gatvės, teka egzotiškas vietinių gyvenimas. „Ypač akį traukė mažyčiai butai pirmuosiuose senutėlių pastatų aukštuose. Be langų, vėdinami vakarais atvėrus duris, pro kurias gali žvilgtelėti į čionykščių buitį. Kas išsinešęs prieangin tuščią dėžę su kompanija pliekia kortomis, aplink žaidžia murzini vaikai, laksto baltas triušis… Kas žiūri plokščiaekranį televizorių, kuris skurdžiame interjere greta Šv. Mergelės Marijos paveikslų, išpuoselėtų jaunavedžių nuotraukų altorėlių atrodo gana egzotiškai“, – panamiečių gyvenimo etiudus piešė vilnietė.
Kitas sostinės traukos centras – žuvies turgus, kurio padangę dengia tirštas pelikanų debesis. Ne itin malonų jausmą, kai paplūdimio šlepetėmis apautomis kojomis šlepsi žuvų skrodenų paplavose, užgožia šviežiomis jūros gėrybėmis nukrauti prekystaliai. Nuo rūšių, spalvų, dydžių įvairovės sukasi galva. Gali išsirinkti labiausiai patikusių ir paprašyti čia pat vietoje pagaminti gardų patiekalą. „Labiausiai patiko „ceviche“: citrinos sultyse marinuotos krevetės, žuvis, kalmarai ar kitos jūrų gėrybės, kurias restoranuose patiekia mažomis saujelėmis, o turguje gali skanauti kad ir litrais. Maniau, atsivalgysiu visam gyvenimui, tačiau dabar prisiminusi vėl svajoju pasigardžiuoti“, – skonių nuotykiais dalijosi Eglė.
Pasaulio bamba
Panamos kanalas – pasaulio centras. Toks užrašas puikuojasi ant įvairiausių panamietiškų suvenyrų. Vietiniai šia tiesa yra užtikrinti – dėl to jaučiasi svarbūs ir reikšmingi. Tačiau iš tiesų nenuneigsi, kad 1920-aisiais atidarytas Panamos kanalas, jungiantis Ramųjį ir Atlanto vandenynus, yra be galo reikšmingas laivybos ir tarptautinės prekybos objektas. Iki tol nežinia kiek savaičių reikėdavo apiplaukti Pietų Ameriką, kad iš rytinės vieno ar kito žemyno dalies pasiektum vakarinę. Be to, Panamos valstybė didžiausią pajamų dalį surenka iš kanalo infrastruktūros mokesčių.
Kanalo šliuzų sistema, kuriais reguliuojamas skirtingas vandens lygis įvairaus dydžio laivams perplaukti – didžiausias turistų traukos centras. Čia plaukiančius laivus galima stebėti iš Panamos kanalo muziejaus. Amą atima vaizdas, kai kanalu plaukia didžiulis tanklaivis, kurį nuo šliuzo krantų skiria bene degtukų dėžutės pločio tarpelis.
„Vienas iš mūsų „Ambersail“ įgulos tikslų buvo perplaukti Panamos kanalą. Dokumentų tvarkymo procedūra užtruko gerokai ilgiau, nei tikėjomės. Jachtos kapitonas su sūnumi įgyvendino užmojį po geros savaitės, kai mes jau buvome išskridę iš Panamos lėktuvu“, – sakė E. Bakštytė.
Skaičiuojama, kad šio visam pasauliui svarbaus objekto kasybos darbai pareikalavo apie 22 000 gyvybių. Statybą XIX a. pabaigoje pradėjo prancūzai, baigė amerikiečiai. Dalis jų mirė nuo geltonosios karštinės ir maliarijos, dalis – nuo nelaimingų atsitikimų atliekant sprogdinimo ir kitus statybos darbus. Kanalo muziejuje yra specialus kompiuteris, kuriame galima suvesti vardą bei pavardę ir patikrinti, ar kažkieno giminaitis, protėvis, pažįstamas nėra dalyvavęs kanalo statybose. „Bandėme įvesti įvairiausias lietuviškas pavardes, kurios, mūsų manymu, galėjo būti populiarios XIX–XX a. sandūroje. Tačiau nepavyko rasti nė vienos lietuviškos pavardės“, – pastebėjo vilnietė.
2008 m. panamiečiai surengė referendumą dėl kanalo platinimo ir ėmė renovuoti ne tik jį, bet ir visą miestą. Dangoraižių, senosios kolonijinės architektūros ir lūšnynų kontrastas paįvairintas dar ir gausybe sostinėje vykstančių statybų. Dangoraižių pakrantė, iš tolo kurianti tviskančios prabangos įspūdį, dienos šviesoje priartėjus parodo savo tikrąjį veidą: nors čia, kaip kokiame Londono Sityje, sutelkta daugelis bankų, advokatų kontorų, didžiųjų įmonių biurų, veikia greitojo maisto užkandinės, prekybos centrai, prašmatnūs restoranai ir muzikos klubai, dalis dangoraižių tebėra nebaigti statyti belangiai vaiduokliai. Visgi Panama su savo 76 daugiaaukščiais pastatais sostinėje tarp kitų pasaulio valstybių pagal dangoraižių skaičių yra net 22-oje vietoje.
Provincijos eskizai
E. Bakštytės teigimu, Panamos nepažinsi nepakeliavęs po šalies regionus, kur veši nepaprasto grožio drėgnieji atogrąžų miškai. Be to, nors sostinė driekiasi palei vandenyną, keliasdešimties kilometrų spinduliu nerasi maudynėms skirto paplūdimio – vanduo pernelyg užterštas.
Atokiuose kaimeliuose vilniečiai turėjo galimybę išvysti vietinių žmonių buitį, gyvenimo būdą. Panamiečiai pasirodė gana atviri, pozityvūs, lengvai bendraujantys. Vieno atsitiktinai aptikto miestelio užeigoje lietuviai teigė valgę gardžiausiai pagamintas jūrų gėrybes, kokių nepatiekė nė vienas sostinės restoranas. „Šeimininkutės užeigėlėje, kaip juokais praminėme, skanavome geriausius patiekalus, kokius teko ragauti Panamoje. Šeimininkė norėdama mums įtikti prie įvairiuose padažuose skendinčių jūrų gėrybių patiekė ne tik tradicinį plantanų garnyrą, bet ir gruzdintas bulvytes, – šypsojosi pašnekovė. – Pietus pagardino dar ir egzotiškas interjeras – lyg iš meksikiečių serialų: aibė Šv. Mergelės Marijos paveikslų, dirbtinių ananasų įvairiaspalviais raštais išmargintų sienų fone, narvuose čirškiančios papūgos…“
Keliaudami po Panamos provinciją lietuviai taip pat aplankė už pusantros valandos kelio nuo sostinės įsikūrusią orchidėjų fermą, kurioje puoselėjama apie 1200 šių augalų rūšių, taip pat pasimėgavo viduryje džiunglių esančiais terminiais baseinais bei gydomojo purvo malonumais. 33 laipsnių oro temperatūra ir 38 laipsnių karščio vanduo – nepaprasta atrakcija sušalusiems lietuvių kūnams. „Mėgaujiesi SPA procedūromis po atviru dangumi, o aplink – gyvas miškas: viskas čiulba ulba, juda, knibžda, šnara po didžiuliais lapais. Įspūdingas jausmas“, – vis dar prisiminimais gyvena E. Bakštytė.
