Statistika sukrečia
Balandžio 26-oji beveik dviem šimtams panevėžiečių yra ta diena, kurios nesinori prisiminti. Net ir praėjus dvidešimt vieneriems metams po Ukrainoje įvykusios Černobylio katastrofos, žmonės, dalyvavę ją likviduojant, jaučia nuoskaudą, pyktį ir apmaudą dėl suluošinto gyvenimo, apgaulės ir dėl to, kad šalies valdžiai jų likimai neįdomūs.
Tai, kad ne tik likvidavusiesiems Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius, bet ir stačiusiesiems Slavutičiaus miestą šiais metais nuspręsta suteikti nukentėjusiojo asmens statusą ir skirti valstybines pensijas, „černobyliečių“ pernelyg nedžiugina. Jų manymu, atkreipti dėmesį į tai reikėjo gerokai anksčiau, kol žmonėms galbūt dar buvo galima padėti.
Lietuvos judėjimo „Černobylis“ Panevėžio skyriaus pirmininkė Vida Trakelienė, be informacijos, kad skyrių jau pasiekė pirmieji 14 naujų teisinio statuso pažymėjimų, pateikia ir kitą statistiką: iš 230 skyriaus narių liko 180. Iš jų dauguma – psichikos ligoniai. Absoliučiai visi „černobyliečiai“ turi įvairių sveikatos problemų – serga vėžiu, kraujagyslių, širdies ligomis.
Našlėmis yra likusios 40 panevėžiečių, o 58 vaikai, gimę po jų tėvų išvykos į katastrofos zoną, skundžiasi nuolatiniais galvos skausmais, yra neatsparūs ligoms. Keturiems jau diagnozuoti augliai.
Pačios ponios Vidos vyras su gyvenimu atsisveikino prieš metus ir 4 mėnesius. Moteris tik dabar sako pradedanti atsigauti, nes jis buvo labai sunkus, nervingas ligonis, mirė nuo vėžio.
Iro po truputį
Kaip teigia V.Trakelienė, jai taip norėtųsi, kad tiems, kurie nukentėjo nuo Černobylio katastrofos, būtų daugiau kompensuojamųjų vaistų, kad jiems būtų skiriami kelialapiai į sanatorijas, suteikiamos lengvatos. Jei toks būtų buvęs mūsų šalies valdžios požiūris, anot pašnekovės, tiems žmonėms, ko gero, būtų likę mažiau nuoskaudų. Galbūt tada nereikėtų skaičiuoti tiek daug prasigėrusiųjų, gyvenimą baigusiųjų kilpoje ar po darbo užsienyje grįžusiųjų cinkuotuose karstuose.
Ponia Vida prisimena, kad jos vyras Kęstutis 1987-aisiais pusketvirto mėnesio išbuvo už septynių kilometrų nuo elektrinės. Jam iš karto pradėjo kristi dantys, slinkti plaukai, o nuvažiavus į Santariškes diagnozuota spindulinė liga.
„Iro žmogus po truputį. Jis susirgo epilepsija, daug problemų atsirado dėl psichikos“, – vyro kelionės pavojingon zonon pasekmes prisiminė V.Trakelienė.
Pirmininkė tvirtina, kad nukentėjusiojo pažymėjimų keitimas ir naujų išdavimas ne kiekvienam asmeniui yra lengvai pasiekiamas. Kai kurių vyrų dokumentuose nėra įrašo apie dalyvavimą likviduojant katastrofos padarinius, tad jiems reikia kreiptis į ypatingąjį archyvą Vilniuje.
Išvežė nepaaiškinę
Antrą neįgalumo grupę neterminuotam laikui daugiau kaip prieš dešimtmetį gavęs šešiasdešimtmetis Rimantas Povilionis nesidžiaugia turįs jau anksčiau nukentėjusiojo nuo 1939-1990 m. okupacijų asmens teisinį statusą. Jis tikina, kad tas dokumentas yra mažai vertas, nes pensijos kilo ne tik „černobyliečiams“, bet ir kitiems asmenims.
Du insultus išgyvenęs R.Povilionis iki šiol negali susitaikyti su savo bejėgiškumu.
„Kaip nebūsi piktas, kai išvažiuoji ne savo noru į statybas sveikas kaip ridikas, o grįžti – ligonis“, – prisimena 1986-ųjų pasekmes pašnekovas.
Šaukimą atvykti į karinį komisariatą tų metų birželį vyriškis sako gavęs tiesiai į darbą. Anot jo, komisariate niekas neaiškino, kur jį ir kitus lietuvius ketinama vežti. Tik nuvykus į Žemaitiją ir liepus apsirengti kareiviškomis uniformomis, buvo pasakyta, kad teks važiuoti mokymams.
Ponas Rimantas tvirtina, kad į Ukrainą kartu su kitais jis buvo vežamas traukiniu, gyvuliniu vagonu.
Į vietą už keliasdešimties kilometrų nuo Černobylio jie buvę pristatyti vėlai vakare, tad naktį praleido tiesiog pievelėje.
Išaušus buvo pervežti į neva nepavojingą zoną, liepta statytis palapines ir pradėti černobyliečių gyvenvietės statybas.
Kas paragavo, tų nebėra
Panevėžietis teigia tikėjęsis, kad jiems būti komandiruotėje teks neilgai, tačiau atsitiko kitaip: į namus paimtieji birželį buvo išleisti tik gruodį. Kartu su lietuviais, pasak pašnekovo, gyvenvietę, pavadintą „Zielionyj mys“, reiškiančią „Žaliasis kyšulys“, statė ir lenkai, estai, latviai.
„Dabar tos gyvenvietės, žinau, nebėra. Ji sulyginta su žemėmis“, – pasakoja R.Povilionis.
Vyriškis prisimena, kad gyvenimo sąlygos statybų teritorijoje nebuvo tinkamos: atšalus orams į palapines buvo atvežtos vadinamosios „buržuikos“, nusiprausti, nusiskusti žmonės neturėjo kaip – vaikščiojo apšepę, suodini, vienas kito nebepažindami.
Iš gyvenimo netoli Černobylio panevėžietis prisimena tik vieną gerą dalyką – ten žmonės buvo gerai maitinami. Geriamas vanduo jiems buvo vežamas 60 kilometrų.
Pasak pašnekovo, jiems teko matyti, kaip buvo naikinami maisto produktai, atvežti iš radiacijos zonos. Buvo ir tokių, kurie neatsispyrė pagundai suvalgyti iš krūvos vidurio saldainį, manydami, kad jis nekenksmingas. Deja, tie žmonės jau guli po žemėmis.
„Žinau, buvo karšta vasara. Akį traukė didžiulės, prisirpusios vyšnios. Bet jų niekas nemėgino valgyti – žinojo, kuo tai gali baigtis“, – prisimena ponas Rimantas.
Dabar jam kelia pasipiktinimą anuomet statybų vadovų pasakyti žodžiai, jog ten, kur jie apsistoję, nėra pavojinga radiacijos zona. Vyriškis aiškiai sako atsimenantis, kaip ant vandentiekio bokšto nei iš šio, nei iš to susmuko ten įsitaisęs gandras, buvo ir kitų keistų įvykių.
Kaimynai šalinosi
Po to, kai R.Povilionis buvo pagaliau išleistas važiuoti namo, jis sako pasijutęs lyg raupsuotasis. Iš geležinkelio stoties policija juos, kelis vyrus, nusipirkusius degtinės, išprašė, į viešbutį jie irgi nenoromis buvo nakčiai priimti.
Dar blogiau pašnekovas sako pasijutęs, kai parvykęs į namus ir išvargęs ant laiptų atsisėdo laukti grįžtančios žmonos: namo gyventojai bijojo pro jį net praeiti, manydami, jog patys gali užsikrėsti radiacija.
Jau po metų R.Povilionis teigia susirgęs insultu. Vilniaus medikai iš karto diagnozavo širdies ritmo sutrikimą dėl radiacijos poveikio. Kai susirgo, pašnekovas tvirtina gavęs iš valstybės 5 tūkstančių rublių pašalpą, tačiau argi, anot jo, ji verta visam laikui prarastos sveikatos?
Dabar vyriškis kas mėnesį vaikšto pas gydytojus, vartoja vaistus ir visai nesidžiaugia ką tik sulaukęs senatvės pensijos. Bejėgis jis tapo daug anksčiau, nei tai galėjo atsitikti dėl senatvės.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. R.Povilionis, į Ukrainą išsiųstas
tuoj po katastrofos atominėje elektrinėje ir grįžęs tik po pusmečio, greitai
pajuto komandiruotės pasekmes.
