2019-ieji. Dalia Grybauskaitė savo pareigas ir regalijas perduos naujai išrinktam Lietuvos prezidentui ar prezidentei. Ką dar turėtų nuveikti dabartinė šalies vadovė, kad jos dešimties metų epocha būtų prisimenama su pagarba?
Jei neįvyks politinių sukrėtimų, D. Grybauskaitė bus ilgiausiai be pertraukos šaliai vadovavusi politikė nuo nepriklausomybės atkūrimo. Jos valdymo dešimtmetis 2019-aisiais bus daugiau nei trečdalis 29-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines minėsiančiai šaliai. Tai ištisa politinė era, kuri pralenks Vytauto Landsbergio, Algirdo Brazausko ar Valdo Adamkaus epochas.
Prieš pradėdama pirmą kadenciją, D. Grybauskaitė buvo užsimojusi kovoti su korupcija, piktnaudžiavimu valdžia, klanais politinėje sistemoje. Vėliau sąrašas papildytas bandymais sutramdyti verslo grobuonis, užvaldžiusius energetikos ūkį, ir pastangomis nustumti Darbo partijos lyderius į politinę nuošalę dėl įvairių machinacijų. Taip pat siekta reformuoti ir išvalyti teisėsaugos įstaigas, pradėti rotuoti valstybės institucijų ir viešųjų įstaigų vadovus. Ir, žinoma, kelti Lietuvos prestižą ES bei tarptautinėse organizacijose.
Daug reikšmingų dalykų nuveikta per pastaruosius penkerius metus. Lietuva ryškiai rodėsi tarptautinėje arenoje. Tuoj tuoj įvyks energetikos sektoriaus lūžis – pradės veikti suskystintųjų dujų terminalas, elektros energijos jungtys su Švedija, kiek vėliau – su Lenkija. Tačiau reformos teisėsaugos institucijose užstrigo ties aukščiausiais vadovais – nors jie pakeisti, visos sistemos pertvarkyti nepavyko. Pati prezidentė ne kartą baisėjosi, kokia šioje sistemoje vyrauja nekompetencija ir sovietiniai darbo metodai. Korupcijos suvokimo indeksai šiek tiek pagerėjo – pasaulio reitinguose pakilome iš 52 (2009 m.) į 43 vietą (2013 m.). Tačiau vargu ar kas drįstų teigti, kad labai smarkiai pasistūmėjome korupcijos naikinimo srityje. Darbo partijos byla, teismuose pradėta nagrinėti dar 2008 m., taip ir nekirto finišo linijos. Viktoras Uspaskichas toliau sėkmingai suksis parlamentaro mandatų ir neliečiamybės karuselėse.
Kitaip tariant, judama teisinga kryptimi, tačiau ne taip ryškiai, kad jau būtų galima skelbti apie iš esmės pasikeitusią šalį. Kad pažangos greitis Lietuvos visuomenei nedaro didelio įspūdžio, liudija ir per penkerius metus sumažėjusi gyventojų parama D. Grybauskaitei – 2009 m. ji jau pirmajame ture gavo 950 tūkst. balsų, o 2014 m. antrajame ture turėjo 702 tūkst. rėmėjų.
Dabar žmonių lūkesčiai gali būti kiek mažesni, o pačiai prezidentei nebereikės nuolat dairytis į reitingus. Tai leistų jai imtis ir rizikingesnių veiksmų. Tačiau be jų sunku tikėtis didesnio progreso.
IQ aptaria kelias svarbiausias sritis, kuriose šalies vadovė gali pasirinkti skirtingus sprendimus, ir nuo to nemaža dalimi priklausys Lietuvos ateitis.
Remti VAE ar ne
Dabartinei Vyriausybei neužteko ryžto ir valios aiškiai išspręsti dilemą, ar tęsti Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą. Net papildomos studijos, Energetikos ministerijos ir ekspertų komisijų išvados iškėlė tik daugybę sąlygų, kuriais atvejais galėtų būti statoma atominė elektrinė. Vyriausybė nurodė, kad, Latvijai ir Estijai labiau neįsitraukus, ji nelinkusi rizikuoti ir tęsti projekto. Be to, premjeras Algirdas Butkevičius yra minėjęs, kad tektų vėl atsiklausti visuomenės nuomonės, ar pasikeitus aplinkybėms būtų galima statyti VAE. Toks neužtikrintumas liudija, kad projektą išjudinti gali tik aiškus politinis sprendimas.
D. Grybauskaitė ilgai rėmė VAE statybas, tačiau, kai socialdemokratai pradėjo išsisukinėti ir tempti laiką, šalies vadovė galiausiai nusprendė nedaužyti galvos į sieną. Pastaruosius metus ji neslėpė nusivylimo Vyriausybės pozicija ir gana skeptiškai vertino šios galimybes išjudinti projektą. Tačiau jokio akivaizdaus spaudimo Vyriausybei prezidentė nebedaro.
Vis dėlto sprendimą reikia priimti ir D. Grybauskaitei nederėtų ignoruoti šio klausimo. Ji gali tikėtis, kad nauja Seimo dauguma ir Vyriausybė po 2016 m. rinkimų bus ryžtingesnė, tačiau tai reiškia, kad dar dvejus metus teks trypčioti vietoje. Tai ne tik keltų riziką, kad strateginiam investuotojui „Hitachi“ trūks kantrybė ir Lietuvos reputacija bus ilgam sugadinta, bet ir neleis pradėti alternatyvių projektų, kurie galėtų pakeisti VAE. Todėl šalies vadovė galėtų imtis iniciatyvos bent jau priversti Vyriausybę pagaliau apsispręsti ir nustatyti nebekeičiamą datą, kada paaiškės, ar Lietuva turės atominę elektrinę ar imsis kitų priemonių energetiniam saugumui didinti.
Darbo partijos eutanazija
V. Uspaskichas tapo Europos Parlamento nariu ir vėl kurį laiką turės teisinę neliečiamybę. Tačiau anksčiau ar vėliau ji bus panaikinta. Tikėtina, kad dar prieš 2016 m. Seimo rinkimus. Jei Aukščiausiasis Teismas spės pasinaudoti galimybių langu ir pagaliau paskelbs galutinį nuosprendį Darbo partijos lyderiams, tai turėtų būti smūgis, kurį patyrę „darbiečiai“ nugrims į politinę komą. Galbūt to neužteks, kad jie visiškai prarastų populiarumą, ir dar galės perlipti 5 proc. barjerą rinkimuose į Seimą, bet partijos galia turėtų smarkiai susitraukti. Visiškai jos politinį gyvybingumą sunaikintų aiškus kitų politinių jėgų požiūris – nekviesti ir net nesuteikti vilčių, kad Darbo partija galėtų būti įtraukta į kitą valdančiąją koaliciją.
Čia svarbų vaidmenį gali suvaidinti ir D. Grybauskaitė. Kaip ir prieš dvejus metus, ji greičiausiai aiškiai praneš, kad parems tik tokią koaliciją, kurioje nebus Darbo partijos. Skirtumas toks, kad prieš dvejus metus Seimo rinkimuose ši partija laimėjo daugiamandatėje apygardoje (gavo beveik 20 proc. balsų) ir be jos formuoti daugumą buvo bemaž neįmanoma. Po dvejų metų tokio rezultato ji nepasieks. Tuomet prezidentė galės ryžtingiau grasinti vetuoti bet kurį koalicijos variantą su Darbo partija ir eiti va bank, net jei tektų paleisti Seimą.
Suprasdami, kad su Darbo partija į valdžią grįžti galimybių beveik nėra, dalis jos narių gali ieškoti prieglobsčio kitur. Nors ir lėčiau, ši politinė jėga išgyventų „Drąsos kelio“ likimą, kai partija tarsi yra, bet jos gyvybę palaiko tik daromas dirbtinis kvėpavimas.
Dešinėje ar kairėje
Būsimos Vyriausybės sudėtis labiausiai priklausys nuo rinkėjų paramos partijoms. Tačiau situacija gali būti apylygė, kai nei kairiosios, nei dešiniosios jėgos neįgis ryškaus pranašumo. Be to, pavyzdžiui, „Tvarka ir teisingumas“ gali būti traktuojama tiek kaip kairioji, tiek kaip dešinioji partija. Europos Parlamento rinkimai parodė, kad pastarosios pakraipos jėgos (ypač Liberalų sąjūdis) atgauna pasitikėjimą ir gali rimtai pretenduoti į valdžią, nors socialdemokratai ir išlieka populiarūs. Tokiomis aplinkybėmis D. Grybauskaitės tarpininkavimas gali būti lemiamas, formuojant daugumą.
Nesunku nuspėti, kad prezidentės simpatijos kryptų dešiniųjų naudai. Tačiau jiems sukrapštyti daugumą Seime gali būti sunku, tad neišvengiamai tektų imtis kompromisų ir taikyti išlygas. Be to, išaugų rizika, kad Vyriausybė gali būti nestabili, lengvai subyrėti. V. Adamkaus pastangos klijuoti daugumą 1999–2001 m. galiausiai baigėsi tuo, kad vis tiek teko Vyriausybės kontrolę perduoti A. Brazauskui. Tačiau D. Grybauskaitė gali rizikuoti labiau – jos antroji kadencija jau bus įpusėjusi ir jai nerimauti dėl reitingų nereikės.
2 proc.
2014-ųjų metiniame pranešime prezidentė buvo konkreti – per artimiausius penkerius metus turime skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybos išlaidoms. Politinės partijos tam pritarė ir nustatė tikslią datą – 2020 m. Nors pasirašė Nacionalinių politinių partijų susitarimą, politikai į šį įsipareigojimą žiūri kaip į tuščią pažadą. Jau šiemet prasidėjus intensyvioms tarptautinėms NATO pratyboms Lietuvoje buvo kalbama, kad negalima laukti, kada bus priimtas kitų metų biudžetas, ir dar šiemet būtina skirti papildomai pinigų krašto apsaugai – pasirengti karinėms pratyboms nemažai kainuoja (infrastruktūra, atvykstančių sąjungininkų karių priėmimas, galiausiai degalai transporto priemonėms ir karo technikai). Tačiau šiems siūlymams pritarta labai nenoriai. Tik finansų ministrui Rimantui Šadžiui gavus geros pylos buvo priimtas teigiamas Vyriausybės sprendimas – šiemet planuojama krašto apsaugai papildomai skirti 130 mln. litų. Daugiau pinigų numatyta gauti dėl geriau surenkamų akcizų bei skirti lėšų iš Privatizavimo fondo.
Pirmosios kovos dėl pinigų žada nuolatinę įtampą. Vyriausybė kiekvienais metais bandys „sukčiauti“ ir atidėti terminą, kada krašto apsaugai padidinti finansavimą. Todėl prezidentė turės akylai prižiūrėti, ar laikomasi partijų susitarimo. Jei tik ji atleis vadžias, tikrai bus rasta svarbesnių sričių, kurioms reikia pinigų.
Jei Lietuvos ekonomika augs bent po 3 proc. ir po 2017 m., Lietuvos BVP 2020-aisiais turėtų siekti apie 150 mlrd. litų (43,5 mlrd. eurų), o 2 proc. šios sumos sudarytų 3 mlrd. litų (870 mln. eurų). Tad per ateinančius šešerius metus Krašto apsaugos ministerijos biudžetą kasmet reikėtų padidinti po 345 mln. litų (100 mln. eurų). Tai didžiulė suma ir ją reikės „apginti“ ne tik finansiniu, bet ir politiniu atžvilgiu – įtikinti partijas ir visuomenę, kad to reikia Lietuvos saugumui.
Naikinti FNTT ar ne
Tolesnė teisėsaugos sistemos pertvarka – neišvengiamas prezidentės prioritetas. Akivaizdu, kad bus keičiami Valstybės saugumo departamento ir Generalinės prokuratūros vadovai. Galbūt Specialiųjų tyrimų tarnybos vadas. Tačiau vien naujos viršūnės neužtikrina visos sistemos pokyčių. Todėl artimiausią kadenciją šalies vadovė gali imtis kitų priemonių institucijoms reformuoti. Viena galimybių – visą specialiųjų tarnybų sistemą peržiūrėti ir perskirstyti jų funkcijas, išteklius ir atsakomybę.
Pirmasis taikinys būtų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT). Jau anksčiau kalbėta, kad ją derėtų sujungti su Valstybine mokesčių inspekcija. FNTT būtų pavaldi ne Vidaus reikalų, o Finansų ministerijai. Vis dėlto už mechaninį teisėsaugos tarnybų jungimą ar skaidymą kur kas svarbiau sukurti aiškią rezultatų sistemą – kas turėtų būti tikrieji veiklos tikslai ir pasiekimai.
Su tauta ar šalia jos
Pastaraisiais metais visuomenės pilietiškumas po truputį augo. Netolerancija politiniam sukčiavimui per rinkimus, „Baltųjų pirštinių“ veikla bei socialiniuose tinkluose kylančios pilietinės iniciatyvos rodo, kad vis daugiau veiklos imasi piliečių karta, užaugusi ir subrendusi nepriklausomybės metais. Tai žmonės, kurie netoleruoja sovietinių įpročių, nebežiūri rusiškų televizijų, nebijo išsakyti savo nuomonės. Šios kartos įtaka Lietuvos politikai, ekonomikai, kultūrai tik stiprės. Tačiau net ir jai reikia moralinių lyderių ir paskatinimo. Čia prezidentės veikla gali būti ypač svarbi: surasti būdų, kaip įkvėpti visuomenės laisvėjimą, nesitaikstymą su korupcija, skatinti keisti „mažos agrarinės šalies“ tapatybę į modernią ir aktyvią valstybę.
Norėdama tapti jaunosios kartos lydere, šalies vadovė turėtų įdėti gerokai daugiau pastangų nei iki šiol. Tam neužtenka valstybinių švenčių progomis įteikti ordinų visuomeninių organizacijų atstovams. Reikėtų dažniau rengti konceptualias ir išsamias viešas kalbas universitetuose, verslo centruose, masiniuose renginiuose – tokias, kurios būtų ne proginis pasveikinimas, o charizmatiško lyderio kvietimas imtis konkrečių veiksmų. Tai galėtų prezidentei padėti atsikratyti ir įvaizdžio, kad iki šiol dažnai jos sprendimams trūko viešų paaiškinimų.
