Keiksnoja vieni kitus
Aplinkosaugininkams dėl buitinėmis atliekomis užterštų
melioracijos griovių ir daromos žalos gamtai užkliuvusiems Panevėžio rajono
Perekšlių kaimo gyventojams grasinama baudomis.
Perekšliečiai tikina nujaučiantys, kurie kaimynai prieš
kelerius metus vykdant milijoninės vertės melioraciją į griovius nusitiesė
srutoms nubėgti skirtus vamzdžius, tačiau vienas į kitą pirštais nebado.
Gyventojai dievagojasi kitos išeities neturintys – juk dešimtis
metų gyvena ne tik be kanalizacijos, bet ir be vandentiekio.
Daugelyje kaimo šulinių teliūškuoja rudas vanduo, o fekalijas
ir srutas tenka nutekinti į melioracijos griovius ar savais
traktoriu-
kais išvežioti į nuo tarybinių laikų kaimo pakrašty likusius
šuli-
nėlius.
Kenčia aplinka, nes samdytis specialių transportą ir atliekas
gabenti į miesto nuotekų valymo įrenginius kainuoja ne vieną šimtą litų.
Kaltinti dėl susidariusių absurdiškų gyvenimo sąlygų kiekvienas
Perekšlių gyventojas turi ką: vieni pyksta ant Panevėžio rajono mero, kuris esą
iki galo nepasidomėjo ES lėšomis vykdomais melioracijos darbais ir kiek pinigų į
juos iš tiesų buvo sudėta, kiti burnoja ant Smilgių seniūnijos seniūnės, kuri
neva stengiasi tik dėl savo miestelio, o aplinkiniams kaimams pameta tik
grašius. Treti šneka, kad paprastas žmogelis neturi kuo patepti valdininkų
kišenės, todėl ir kenčia.
Pasak jų, kažkodėl iki šiol aplinkosaugininkams neužkliuvo
žemės ūkio bendrovės karvių apteršti Perekšlių kaimo keliukai, palijus prie
karvidžių susikaupiančios balos su srutomis ar laukuose sukraunamos ir
pamirštamos mėšlo krūvos.
O Panevėžio rajono valdžia perekšliečius vis ragina būti
kantresnius, nes niekaip neatranda lėšų nei kanalizacijai, nei vandentiekiui
įrengti.
Vanduo – tik gyvuliams
„Sekundės“ kalbintos Perekšlių gyventojos Zita Afanasjeva,
Albina Budvytienė, bendruomenės slaugytoja Elena Barkauskienė patvirtino, kad iš
tiesų kai kurie kaimo žmonės srutas nutekina į melioracijos griovius.
Tie, kurie taip šventvagiškai pinigų netaupo, savais ar
samdytais traktoriukais buitines atliekas išveža į kaimo pakrašty esančius
šulinėlius, nors nežinia, ar jie aplinkosaugos reikalavimus vis dar
atitinka.
„Kanalizaciją kaime tiesė dar tarybiniais laikais, o po
perversmų darbai nutrūko. 2006-aisiais vykdyta melioracija buvo didžiausias
galvos skausmas: iškasta žemė buvo pardavinėjama po 10 litų už priekabą,
darbuotojai gėrė, o kai kurie gyventojai už papildomą mokestėlį nusitiesė į
griovius vamzdžius, jais iki šiol teka srutos. Niekam tai nerūpėjo – visi tuomet
buvo akis užmerkę. Ir dabar nerūpi: juk pažeidėjus galim greit pričiupt,
tereikia iš rezervuarų srutas išsiurbt iki vamzdžių sujungimų skylės“, –
piktinosi E.Barkauskienė.
Moterys stebėjosi, kad iki šiol nepasirūpinta ne tik padoria
kanalizacija, bet ir vandentiekiu. Pasak jų, Perekšliuose vos keli gyventojai
turi švarų vandenį. Daugumos šulinių vanduo yra rudas lyg iš baisiausios balos,
nes anksčiau kaimo vietovėje augo miškas ir buvo itin durpinga žemė.
Perekšliečiams vandenį tenka dalintis arba pirkti iš gręžinius turinčios
Perekšlių ŽŪB „Atžalynas“. Didžiausia kaimui Dievo rykštė – sausra, jai užėjus
dažniausiai išdžiūva ir gerą vandenį teikiantys šuliniai.
„Šulinyje vanduo yra toks rudas, kad tinka tik gyvuliams.
Maistui ar skalbiniams vandenį vežamės iš kaimynų kas kelias dienas, kartais
perkam. Tokiom sąlygom jau įpratom gyventi“, – sakė Kranto g. gyventoja Marija
Afanasjeva.
Perekšliečiai tikino dėl savo problemų ne kartą beldęsi į
seniūnės ar rajono mero kabinetų duris, apie jas kalbėję susirinkimuose. Tačiau
sulaukiama to paties atsakymo – vandentiekiui ir kanalizacijai trūksta
pinigų.
Plačiau skaitykite 2009 m. lapkričio 27 d.
„Sekundėje“.
Justė BRIEDYTĖ
A.Repšio nuotr. Užterštas. M.Afanasjeva teigė,
kad jos šulinio vanduo tinka tik gyvuliams girdyti. Geriamojo vandens moters
šeima, kaip ir jos kaimynai, nuolat prašo kitų gyventojų arba jį perka.
