Sudėtinga rašyti apie naująjį Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Didis blogis“. Ir, atrodo, ne man vienam.
Nuo spektaklio, kurį pagrindinėje mūsų teatro scenoje sukūrė rašytojas Marius Ivaškevičius, vengrų režisierius Árpádas Schillingas ir, sakytum, visas Lietuvos aktorių žvaigždynas, premjeros prabėgo jau mėnuo, o profesionalių kritikų recenzijas galima suskaičiuoti ant vieno ar dviejų pirštų. Taip, mūsų teatro kritikai iš tiesų yra nykstanti rūšis. Bet vargu ar tai vienintelė priežastis, juolab kad net visokie niekučiai, besisukantys kokios nors Menų spaustuvės repertuare, sulaukia daugiau dėmesio.
Svarstome toliau. Gal todėl, kad spektaklyje iškeltos temos – gėrio ir blogio kategorijų reliatyvumas, pavojaus, tragedijos neišvengiamas artumas, kiekviename iš mūsų tūnanti tamsa – įpareigoja atsigręžti į save, o apie save rašyti niekada nelengva? Gal todėl, kad čia plėtojami karo, baimės ir neapykantos leitmotyvai ir jų atitikmenys realiame gyvenime yra taip arti, kad beveik neįmanoma susikurti saugios kritinės distancijos? Gal todėl ir tuose pavieniuose bandymuose analitiškai užčiuopti „Didžio blogio“ esmę liekame užsidarę hermetiškame teatrinių konvencijų burbule?
Juk spektaklyje, kuris prasideda absurdiškai realistinėmis scenomis, su patosu pasakojančiomis apie virš Ukrainos kaimo rusų numuštą olandų lėktuvą, Vakarų ir Rytų propagandines viešųjų ryšių akcijas ir po jų kylančius neapykantos priešui protrūkius, įvyksta paradoksalus dalykas. Šį kvailą spektaklį iš žiūrovų salės sutrikdo pašaipios aktoriaus Valentino Masalskio kuriamo personažo replikos. O jam lipant ant scenos ir galutinai nutraukiant tą, jo žodžiais tariant, voverių vaidinimą, spektaklis savotiškai nusileidžia į žiūrovų salę ir publikai tampa tarsi lakmuso popierėliu.
Bet kalbėti apie publiką, svarstyti teatrą kaip neišvengiamai socialinį veiksmą (juk žiūrovas yra vienintelis dėmuo, kuriam išnykus nebelieka ir paties teatro kaip reiškinio), analizuoti teatrinę erdvę kaip bendrą, o ne žiūrovams ir vaidintojams lyg savaime padalytą, mes vis dar nesame pratę. Mums tebeknieti spektaklio autoriams papasakoti, ką jie daro gerai, o ką, galbūt, blogai; ir pamokyti žiūrovus, kaip spektaklį reikėtų suprasti.
Ar aktoriai pasirengę priimti atsitiktinai įsitraukusį nesusipratusį žiūrovą arba atsilaikyti prieš tyčinę jo provokaciją? Tikiu, kad tai ir parodytų, kiek profesionaliai režisieriaus ir dramaturgo sukaltas „Didis blogis“.
Ką čia slėpti, knieti ir šio teksto autoriui pabrėžti, kad dramaturgo M. Ivaškevičiaus kūriniai kartais kelia ironišką šypsnį dėl savo stilistinio ir tematinio panašumo į visą aibę senų ir net, sakyčiau, savo sceninį potencialą praradusių (aišku, tik iki pirmo talentingo pastatymo) lietuviškų tekstų, pavyzdžiui, „keturvėjininkų“ Salio Šemerio „Mirties mirtį“ ir Kazio Binkio „Generalinę repeticiją“, simbolistinį Juozapo Albino Herbačiausko „Tyrų vienuolį“ ar Kazio Sajos „Mamutų medžioklę“. Personažai-simboliai (Saldžioji, Švelnioji, Viltis ir pan.), situacijos-abstrakcijos (arbūzo-pasaulio dalijimas, nusileidimas į scenos duobę-pragarą ir kt.)… Bet vėlgi – tas kritikų susikurtas saugus burbulas. Juk mes tiek metų kalbėjome, rašėme apie tai, kad sovietmečiu klestėjusi metaforų, simbolių ezopinė kalba šiandien nebeveikia, nes lyg ir nebėra prielaidų bijoti kalbėti tiesiai šviesiai.
Gebėjimo kalbėti atvirai, be kaukių vis laukiame iš mūsų teatro kūrėjų. Kad ir taip, kaip prieš porą metų Menų spaustuvėje (!) rodytame spektaklyje identiškomis temomis „Tebus prakeiktas Tėvynės išdavikas“ kalbėjo bosnis kroatas Oliveris Frljičius ir slovėnų aktorių komanda: jokių apsimetinėjimų, jokių simbolių – tikras laukinis balkaniškas temperamentas, tikri šūviai į kolegas ir publiką (garsiniu šautuvu) ir ant parketo krintančių tikrų kulkų žvangesys.
A. Schillingo „Didžiame blogyje“ vietoj kraujo liejasi dažai, o vietoj galvų skaldomi kokoso riešutai. Ir vargu ar M. Ivaškevičius teksto palyginimą su kone amžiaus senumo K. Binkio ar S. Šemerio kūryba priims kaip komplimentą. Nors vėlgi – gal nauja vis dėlto tikrai tėra naujai atrasta sena?
Paradoksalu: kritikai svarsto apie vaidybos manierą, aktoriaus ir personažo santykį, meninių priemonių atrankos racionalumą, spektaklio trukmę, tam tikrose scenose peržengtas ar neperžengtas etikos normas, moralines aktorių, dramaturgo ir režisieriaus pozicijas, o, pavyzdžiui, po spalio 6 d. Panevėžyje parodyto „Didžio blogio“ J. Miltinio dramos teatro fojė pasilikę žiūrovai nė žodeliu neužsiminė apie kritikams užkliuvusius žiaurumus, nuogybes ar keiksmus scenoje, ir emocingai dalijosi pamąstymais spektaklio temomis. Ir jiems nerūpėjo aktorių pozicija. Tik spektaklio pozicija arba, tiksliau, jos neįmanomumas atsidūrus kare kaip visuotiniame naikinimo ir neapykantos spektaklyje.
Vadinasi, dialogas įmanomas. O spektaklį patikrina publika. Vadinamasis paprastas žiūrovas. Ypač tokį spektaklį, kuris pats tyčia provokuoja publiką neapykantai, kaip tai įvyko per generalinę repeticiją rugsėjo 22 d., kai šovinistiniai V. Masalskio personažo komentarai Gyčio Ivanausko personažui apie homoseksualumą ir, atsiprašau, šūdus ir spermą, sulaukė audringo daugiausia jaunimo užpildytos salės palaikymo. Kone su ovacijomis. Tokią akimirką supranti, kad hitleriai, stalinai, putinai ar tiesiog didis blogis tebėra taip velniškai arti.
Taip jau susiklostė, kad teko matyti visus ligšiolinius „Didžio blogio“ spektaklius. Ir visi jie buvo be galo skirtingi, nes kiekvieną jų stebėjo vis kitokia publika. Tačiau esu tikras, kad spektaklis vis dar turi pereiti savitą krikštą žiūrovo įsikišimu – įdomu, ar šiaip jau konservatyvus, kuklus, kantrus lietuvių žiūrovas išdrįs tai padaryti? Ar aktoriai pasirengę priimti atsitiktinai įsitraukusį nesusipratusį žiūrovą arba atsilaikyti prieš tyčinę jo provokaciją? Tikiu, kad tai ir parodytų, kiek profesionaliai režisieriaus ir dramaturgo sukaltas „Didis blogis“.
Sakyčiau, „Didis blogis“ įdomus tuo, kad ne tiek parodo, kad, kaip pastebėjo daugelis, „blogis tūno mumyse“, kiek sukuria prielaidą tai patirti. Savo kailiu. Atsisukti į greta sėdintį, pajusti, koks galingas ir įtraukiantis gali būti priklausymo daugumai, miniai jausmas. Galiausiai, atsigręžti į patį save. Ir pasvarstyti, iš ko tu ką tik šaipeisi, o kam tu ką tik plojai katučių.
„Kiekvieno žmogaus viduje lindi masių žudikas“, – kitame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje („Didvyrių aikštė“) nuo scenos į žiūrovų salę žengdamas sako kone identišku juodu lietpalčiu aprengtas V. Masalskio personažas. Vėlgi, publikos ovacijoms skambant iškeikęs visus ir viską. Tik drauge su kitais teisuoliais privedęs prie beprotybės velionio brolio našlę, kurios galvoje šovinistų šeimynos klegesys kaskart virsta fašistinės minios iš Hitlerio okupuotos Vienos ovacijomis.
Jei žudikas slypi kiekviename iš mūsų, tuomet – ir tamsiausiuose aktoriaus dvasios kampučiuose. Gal „Didis blogis“, kuriame greta kvazisimbolistinių figūrų veikia ir juos vaidinančių aktorių vardais šaukiami personažai, yra dar ir savotiškas iššūkis mūsų teatro bendruomenei? Gal tai siūlymas mums išdrįsti palikti savo komforto zoną, kurią pirmosiose spektaklio scenose reprezentuoja lyg tiesiai iš teatralų poilsiavietės Šventojoje (pavadintos, aišku, „Žaldokyne“) atkeliavęs žalias sovietinis vasarnamis? Bent dabar – pabūklams griaudint, rodos, visai čia pat – išlįsti iš to saugaus žaldokynių, dominuškių ir kitokių voverių vaidinimų burbulo? Iš savitikslių recenzijų burbulo?
Vykęs ar nevykęs – tai kitas reikalas. Bet, manau, „Didis blogis“ visų pirma yra kvietimas kalbėtis apie tai, kas svarbu ne tik scenoje, bet ir tikrovėje.
Ir gal ką nors nuveikti. Pradedant, aišku, nuo savęs.
