Panevėžį savo darbais garsinusieji ir į amžinybę išėjusieji prisimenami tik tada, kai reikia pasigirti. Jų kažkada dovanotais pastatais, paliktais reikšmingais atributais mielai naudojamasi, bet amžinojo poilsio vietų tinkamai neprižiūrima.
Eina užmarštin
Senosios Panevėžio kapinės, įtrauktos į kultūros paveldą, galėtų būti miesto pasididžiavimas. Tačiau vandalai sudaužė paminklus, kryžius. Graudų vaizdą sukelia ir apžėlę kapai. Kai kur sunku atspėti, ar supiltas kapas, ar tiesiog didžiuliais krūmais apaugęs plotas.
Rugsėjo mėnesio pabaigoje mieste vyko Europos paveldo dienos. Pasibaigus teorinei daliai, klausytojai ir miesto svečiai buvo vedžiojami po senąsias Panevėžio kapines. Neabejingi praeičiai miesto gyventojai buvo nustebę, kad kapinės atrodo apgailėtinai.
„Tokie žmonės kaip Moigiai, Rosakas miestui padarė daug gero, o nuo jų kapų nulaužti kryžiai. Gaila, kad Panevėžys nesirūpina garbingų žmonių atminimu“, – sielojosi panevėžiečiai. Pasak jų, lietuviai vyksta į Sibirą tvarkyti apleistų tautiečių kapų, bet savo šalyje palaidotieji kartais užmirštami.
Tvoros neužtenka
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas mano, kad reikėtų labiau rūpintis senosiomis kapinėmis. Juo labiau kad jose palaidota miestui svarbių žmonių. Pasak direktoriaus, apie tas iškilias asmenybes Kraštotyros muziejaus leidiniuose, tinklalapyje galima pasiskaityti. Miestui nusipelniusių žmonių yra apie du šimtus.
„Senosiose kapinėse palaidota visa Moigių šeima, Mykolas Rosakas, poetas ir teisininkas Juozas Čerkesas-Besparnis, Hokušų šeima, Leliai bei kitų miestui svarbių asmenybių“, – pasakojo A.Astramskas.
Senosiose kapinėse palaidoti Moigių šeimos nariai buvo aktyvūs Panevėžio miesto veikėjai. Jie XIX a. pabaigoje – XX a. pirmajame pusmetyje buvo vieni garsiausių Panevėžyje. Tadas Moigis dirbo Panevėžio apskrities gydytoju, etatiniu Panevėžio realinės mokyklos ir Mokytojų seminarijos gydytoju. Jis aktyviai dalyvavo Panevėžio savivaldybės darbe, įvairių organizacijų veikloje. Jo sūnus Jonas Moigis dirbo notaru, prisidėjo prie Panevėžio muziejaus steigimo.
Pasak Kraštotyros muziejaus vadovo, senosios kapinės – didelė problema, nes dauguma palaidotų žmonių artimųjų jau nebėra, o miestas negali pasirūpinti visų kapais.
„Baisu žiūrėti, kaip Senamiesčio gatvėje ant senųjų kapų statomi namai, sudėti gelžbetoniniai pamatai, o šalia jų guli griaučiai. Kapinės turėtų būti bendrosios kultūros reikalas. Neužtenka vien aptverti jų didžiule tvora“, – įsitikinęs A.Astramskas.
Rūpinasi istorija
Kultūros paveldo likimu susirūpinę panevėžiečiai Vida ir Gintaras Šimaičiai, gyvenantys kapinių pašonėje, teigia, kad jiems skaudu, jog iškilių žmonių atminimas nueina į užmarštį. Tačiau džiaugiasi, kad randasi jaunimo, kuris domisi praeitimi, istorija, kultūra.
„Senosios kapinės galėtų būti mūsų pasididžiavimas. Įdomu tai, kad jauni žmonės ieško, kur palaidoti jų seneliai, proseneliai, kiti artimieji. Tradicijos saugomos, ir tai labai sukrečiantis dalykas“, – sako V.Šimaitienė.
Šimaičių iniciatyva, bendradarbiaujant su miesto Savivaldybės Paminklosaugos skyriumi, 1999 m. buvo įsteigtas Panevėžio Senamiesčio kapinių tvarkymo fondas. Nors veikla nėra labai aktyvi, tačiau Šimaičiai savo lėšomis ir iniciatyva atliko ne vieną darbą.
„Negalima sakyti, kad miestas nesitvarko, tačiau kapams išsaugoti įtakos turi ir gamta, ir vandalai. Miesto Kultūros paveldo skyriaus darbuotojai skiria daug dėmesio senosioms kapinėms, jų tvarkymui. Pastaruoju metu pasiekėme, kad ir policija greitai reaguoja į iškvietimus“, – sako V.Šimaitienė. Iniciatyvių asmenų dėka parengtas pietinių ir išorinių varčių projektas. Pagal jį restauruotos vidinės pietinės varčios, sutvarkyti bordiūrai: atskirtos Apvaizdos tako pėsčiųjų ir žalioji zonos, apželdinta ir prižiūrima nemaža to tako dalis.
Trūksta dvasingumo
V.Šimaitienė viliasi, kad buvusio darželio šeimininkas galiausiai perkels tvorą ir takas bus laisvas. Pašnekovė teigia, kad jai svarbi miesto istorija, prosenelių šaknys, todėl rūpintis senosiomis kapinėmis jai – neatsiejama gyvenimo dalis.
„Esu čia gimusi, esu pilietė. Kapinės man labai svarbios. Gyvenu šalia jų, todėl būdami nedideli neretai save vadinome kapinių vaikais. Tai – ne tiesiogine prasme. Paprasčiausiai stebėdavome visas šventes, apeigas ir tai padarė didelį įspūdį, – sakė pašnekovė. – Stebiuosi, kad Panevėžiui kūrę žmonės yra pamiršti. Man jie – tarsi savotiški dvasiniai kaimynai.“ Pasak panevėžietės, daugeliui trūksta dvasingumo, supratimo ir pagarbos savo istorijai, kultūrai.
„Kapų prieigose esančiame plane formaliai nurodyta, kaip jos prižiūrimos. Čia reikėtų miestui labiau pasitempti. Labai negražiai atrodo ir šiukšlių konteineriai prie kapų. Nors jie ištuštinami, bet dalis šiukšlių lieka“, – kalbėjo pašnekovė. Miesto ūkio skyriaus vedėjas Antanas Karalevičius sako, kad kapinių priežiūrai per metus skirta 350 tūkstančių litų. Į tą sumą įskaičiuota žolės pjovimas, sniego valymas, šiukšlių išvežimas, tvarkymas po audrų ir panašiai.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
