Palestiniečiai nepriklausomybės pasiryžę siekti ir taikiais būdais, ir su ginklu.
Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos uždaro balsavimo dėl Palestinos narystės JT rezultatai turbūt nenustebino nieko. Nors palestiniečių atstovai, vedami Mahmoudo Abbaso, iki pat balsavimo teigė galintys surinkti reikalingą 9 balsų daugumą bei priversti JAV pasinaudoti veto teise, balsavimas baigėsi tuo, kad Taryba nesugebėjo pateikti konkretaus ir vieningo sprendimo šiuo klausimu.
Tokio biurokratinio atidėliojimo buvo galima tikėtis ir tada, kai JT generalinis sekretorius Ban Ki-Moonas, paklaustas apie Palestinos galimybes tapti JT nare, atsakė, kad tokia padėtis „nebūtų niekam naudinga“. Pareiškimas atrodo savaime suprantamas, ypač po to, kai Vašingtonas pareiškė nukirpsiantis finansavimą Jungtinų Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijai (UNESCO), kai ši priėmė į savo gretas Palestiną.
Nors spalio 31 d. atsivėrusios UNESCO durys galėjo suteikti nemažai vilčių palestiniečiams, daugiau nei 50 metų siekiantiems pripažinimo tarptautinėje bendruomenėje, situacija beveik nesikeičia. Žydai išlieka kietas riešutas ir nenori girdėti apie Palestinos autonomiją nuo Izraelio su priešokupacinėmis sienomis. Išlieka ir tarpininkas – Jungtinės Valstijos, kurios, arabų akimis, labiau panašios į Izraelio interesų sergėtojas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad amžinasis ratas tebesisuka, o palestiniečiams dar ilgai nepavyks sušokti savo šventinio dabkos šokio nepriklausomybės proga.
Žingsnis po žingsnio
Visgi nepaisant analitikų kalbų, kad neigiamas JT balsavimo rezultatas taip ir paliks palestiniečius „įšaldytoje“ situacijoje, kurioje vyrauja smurtiniai konfliktai bei labiau karinis, o ne diplomatinis santykių pobūdis, nenutyla ir kitaip nusiteikusios stovyklos, teigiančios, jog dabartiniai procesai gali padėti Palestinai ir toliau kovoti dėl savo ilgalaikių tikslų.
Palestinos savivaldos judėjimo lyderis M. Abbasas ir jo kolegos savo pasisakymuose primygtinai kartoja, kad jų siekis – suteikti Palestinai pilnateisę narystę JT – nesikeis net ir po galimo amerikiečių veto Saugumo Taryboje. Todėl esą ledai galiausiai bus pralaužti.
Palestiniečių atstovai patys pradėjo abejoti savo stiprybe siekiant Saugumo Tarybos pripažinimo, todėl yra labiau linkę kalbėti apie galimybę, leisiančią apeiti JAV veto – balsavimą Generalinėje Asamblėjoje.
Visgi kol kas realiausiai atrodo nuosaikesnis, Vatikano variantas. Kaip rodo pastarieji įvykiai, palestiniečių atstovai patys pradėjo abejoti savo stiprybe siekiant Saugumo Tarybos pripažinimo, todėl yra labiau linkę kalbėti apie galimybę, leisiančią apeiti JAV veto – balsavimą Generalinėje Asamblėjoje. Teigiamas šio balsavimo rezultatas suteiktų galimybę užimti stebėtojos poziciją, panašią į Šventojo sosto.
Tokia padėtis atrodo reali ir dėl to, kad viena nuolatinių Saugumo Tarybos narių Prancūzija yra linkusi palaikyti tokį Palestinos kelią, nors ir susilaiko balsavime dėl narystės. Tokia baigtis taip pat reikštų, kad tarptautinė bendruomenė pripažįsta Palestinos suverenumą.
Nors tai ir neprilygtų Saugumo Tarybos pripažintai narystei, palestiniečiams tai taptų moraline pergale (kaip ir vetuoti 9 balsai Saugumo Taryboje). Realu, kad kuklesnė pradžia vėliau nuvestų prie didesnių pasiekimų – tarptautinės bendruomenės spaudimas priverstų savo poziciją permąstyti ir didžiąsias valstybes. Izraelio pareigūnai atvirai pareiškė nerimaujantys dėl tokio efekto. Tačiau kliūčių gali kilti pačių palestiniečių tarpe.
Svarbiu, ir galbūt net kritiniu veiksniu Palestinos kampanijoje laikoma Palestinos savivaldos (PS) organizacija. Ši institucija, iš esmės turinti užsiimti administraciniais reikalais Gazos ruože ir Vakarų Krante, sulaukia nemažos kritikos, o kai kur net vadinama ir viena iš vidinių grėsmių Palestinos autonomijai. Anot kritikų, PS judėjimas labiau yra priemonė, skirta suvaldyti bet kokius agresyvesnius bandymus sukilti prieš Izraelio okupaciją nei organizacija, suinteresuota Palestinos išlaisvinimu.
Kritikos sulaukia ir tai, kad M. Abbasas, turėjęs savo kadenciją baigti 2009 m. sausį, be rinkimų sugebėjo pratęsti savo vadovavimą, taip prarasdamas legitimumą. Toks bendrų interesų nepaisymas tik dar labiau siutina priešiškai M. Abbaso ir jo „Fatah“ partijos atžvilgiu nusiteikusius arabus.
Prieštaringa JAV pozicija
Kadangi nemaža bendruomenės dalis PS laiko išsilaisvinimo stabdžiu, vienas iš siūlomų tolimesnių žingsnių palestiniečiams – išardyti PS bei „performuoti ir pagyvinti“ šešėlyje likusią Palestinos Nacionalinę tarybą (PNT).
PNT taptų institucija, kuri, kaip renkamas parlamentinis darinys, turėtų sudaryti geresnes sąlygas rasti bendrą sprendimą. Šiame darinyje ypatingą vaidmenį turėtų suvaidinti ir nemaža palestiniečių diaspora užsienyje, kurią sudaro daugiau nei 4 mln. žmonių. Šie išeiviai ne tik turėtų prisidėti prie Palestinos problemos akcentavimo svečiose šalyse, bet ir prie tarybos veiklos.
Išeiviai ne tik turėtų prisidėti prie Palestinos problemos akcentavimo svečiose šalyse, bet ir prie tarybos veiklos.
Išardžius PS ir prasidėjus taikiems protestams, atkreipiantiems pasaulinės bendruomenės dėmesį, Izraeliui tektų prisiimti atsakomybę ant savo pečių ir susilaikyti nuo jėgos naudojimo. Nors, remiantis istorija, JT rezoliucijos ne visada sulaiko Izraelį nuo savo tikslų siekimo. Tačiau bet kokiu atveju toks scenarijus būtų naudingesnis palestiniečiams, nes jis dar labiau išryškintų prieštaravimus JAV Artimųjų Rytų politikoje bei sudrebintų Izraelio ir JAV pozicijas.
Pastaruoju metu dėl priešiškos JAV pozicijos Palestinos atžvilgiu nemažai kritikos susilaukia Baracko Obamos administracija. Ji ne tik nesugebėjo įgyvendinti savo žadėtos politikos Artimuosiuose Rytuose, tačiau Palestinos klausimu veikia prieštaraudama bendriems principams – ypač po to, kai sveikino Tunise, Alžyre, Libijoje ir Sirijoje kilusius sukilimus.
Tokia veidmainystė ypač siutina milijonus arabų Artimuosiuose Rytuose. Politinį prieštaringumą parodo ir savotiška JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton reakcija į žydų paskelbtas gyvenviečių statybas Rytų Jeruzalėje prieš balsavimą dėl Palestinos narystės JT.
H. Clinton tokius veiksmus pavadino „negelbstinčiais“ situacijos, tuo tik patvirtindama, jog JAV sunkiai sekasi pateisinti savo strateginės partnerės veiksmus. Visgi JAV savo pasirinkimą laikytis dialogo perspektyvos motyvuoja tuo, kad Palestinos valstybingumo siekis esą yra bandymas apeiti taikos procesą.
Tačiau tokia pozicija taip pat yra prieštaringa. M. Abbasas pasisakė už pratęstas taikos derybas, tačiau prašė, kad būtų sustabdytos žydų gyvenviečių statybos. Izraelio atsakymas buvo naujų gyvenviečių statybos paskelbimas.
Izraelio atsakas į Palestinos nepriklausomybės siekius – naujų gyvenviečių statyba okupuotose teritorijose.
Visgi JAV tebelieka linkusios griežčiau elgtis su palestiniečiais, tuo tik sunkindamos situaciją. Tokią poziciją galima aiškinti B. Obamos susirūpinimu žydų rinkėjų balsais bei jų ryšiais JAV viduje arba tikėjimu, kad sprendimas turi būti rastas suinteresuotoms šalims priimant abi puses patenkinančius sprendimus.
Labai tikėtina, kad dėl vidinių ir išorinių priežasčių artimiausiu metu nebus kalbama apie Palestinos valstybingumo pripažinimą kaip realybę. Pačioje Palestinoje tarp jos piliečių tebetrūksta vieningumo bei demokratijos įgyvendinimo, kuris apimtų visus regiono gyventojus. Išorėje Palestina vis dar susiduria su Izraelio bei JAV kuriamomis kliūtimis, tačiau pastarojo laikotarpio įvykiai gali pradėti siekti moralinės pergalės.
Nepaisant, atrodytų, palankių tendencijų, Palestinos tebelaukia ilgas kelias iš prieštaravimų vidaus ir užsienio politikoje, kad pasiektų norimą rezultatą.
