T. Janeliūnas.
Lietuva vėl netikėtai „išsišoko“. Spalio 31 d. balsuojant dėl Palestinos narystės UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos) Generalinėje konferencijoje mūsų šalis buvo viena iš nedaugelio, kuri prieštaravo Palestinos prašymui. Tiksliau, viena iš 14 valstybių, tarp kurių buvo ir dar 5 ES šalys.
Palestina vis dėlto didele balsų persvara tapo UNESCO nare – už tai balsavo net 107 narės. Lietuvos prieštaraujantis balsas tarptautiniame kontekste neturėjo jokio didesnio atgarsio, nes pagrindinis dėmesys buvo skirtas JAV ir Izraelio pozicijoms bei reakcijos. Tačiau pačioje Lietuvoje kilo nemenkas šurmulys: šiaip jau retai tarptautiniams reikalams dėmesį skirianti Lietuvos visuomenė ėmė piktintis, kad „tai būtų neįsivaizduojama 1991-aisiais“ ir kad Lietuva išdavė bemaž visas laisvės nuo okupantų siekiančias tautas. Netgi imta rengti internetinę „tautos rezoliuciją“, kuria būtų išreikštas pasipiktinimas oficialia Lietuvos pozicija ir pademonstruota parama Palestinos tarptautiniam pripažinimui.
Tai yra bene geriausias ir labiausiai sveikintinas rezultatas šioje Lietuvos balsavimo UNESCO istorijoje. Visuomenės (kad ir nedidelės jos dalies) aktyvumas ir noras ne tik stebėti, kas vyksta tarptautinėje politikoje, bet ir aktyvus Lietuvos pozicijos vertinimas – kol kas retas reiškinys. Nors, kita vertus, jis atspindi gana keistą Lietuvos visuomenės pasirinkimą, kuo domėtis: jau tampa įprasta, kad didesnio dėmesio sulaukia tik naujienos apie Rusiją arba apie žydus. Mat čia bemaž visi turi savo nuomonę, todėl nereikia sukti galvos, kaip vertinti vieną ar kitą įvykį.
Jei ne pro duris, tai per langą?
Vis dėlto tarptautinėje politikoje vargiai rasi labiau komplikuotą procesą už Izraelio ir Palestinos taikos derybas bei su tuo susijusius politinius sprendimus. Ne veltui tai laikoma bemaž seniausiu pasaulio tarptautiniu konfliktu, kurio stebuklingo sprendimo nepadeda pasiekti nei Nobelio taikos premijos, nei Izraelio bei Palestinos lyderių ar išorinių veikėjų iniciatyvos.
Dabartinis Palestinos bandymas „įsilaužti“ į Jungtines Tautas jei ne pro duris, tai bent per langus, yra tik smulki detalė ilgaamžiame Izraelio ir Palestinos konflikte.
Dabartinis Palestinos bandymas „įsilaužti“ į Jungtines Tautas jei ne pro duris, tai bent per langus, yra tik smulki detalė ilgaamžiame Izraelio ir Palestinos konflikte. Galima sakyti, kad palestiniečiams galiausiai trūko kantrybė ir jie nutarė nelaukti, kol JAV ar Izraelis „leis“ plačiau atverti tarptautinio pripažinimo duris.
Kita vertus, ne tik Izraelis ar JAV, bet ir ES laikėsi pozicijos, kad tvaraus taikos susitarimo galima pasiekti tik nuosekliais žingsniais – visų pirma susitariant tarp Palestinos ir Izraelio, o tik tuomet šiuos susitarimus įtvirtinant tarptautiniu pripažinimu. Priešingas kelias greičiausiai tik didintų įtampą, nepasitikėjimą ir nestabilumą izraeliečių ir palestiniečių santykiuose.
Palestinos sprendimas siekti pripažinimo JT yra atsakas į jau bemaž dvejus metus nevykstančias taikos derybas tarp Izraelio ir Palestinos. Nors Izraelio vyriausybė iš principo jau nebeatmeta Palestinos valstybės pripažinimo, tačiau atsisako ją pripažinti su 1967 m. sienomis (t. y. iki „Šešių dienų“ karo, kurio metu Izraelis užėmė Gazos ruožą, Vakarų kranto ir Rytų Jeruzalės teritorijas) ar net pradėti derybas nuo šio taško. Būtent Palestinos valstybės pripažinimas su 1967 m. sienomis yra esminis principas, kuriuo remiamasi siekiant tarptautinio pripažinimo.
Beje, reikia prisiminti, kad tai ne pirmas Palestinos bandymas sulaukti JT pripažinimo. Dar 1989 m. Palestinos atstovai pateikė prašymą tapti JT Pasaulio sveikatos organizacijos nare, o kiek vėliau buvo pateiktas prašymas ir UNESCO, tačiau dėl JAV spaudimo šios pastangos nebuvo sėkmingos.
Šiais metais palestiniečiai pradėjo dar vieną kampaniją siekdami platesnio tarptautinio pripažinimo, ir ji vyksta gerokai sėkmingiau. UNESCO yra tik „pirmoji kregždė“, kurios Generalinė konferencija leido balsuoti dėl Palestinos narystės. Per artimiausius dvejus metus greičiausiai ir kitos JT specializuotos agentūros padarys tą patį. Vis dėlto pilnateisės narystės Jungtinėse Tautose Palestina dar negaus – JAV nusiteikusi vetuoti šį prašymą lapkričio 11 d. vyksiančiame Saugumo Tarybos posėdyje, jei iš 15 Tarybos narių didesnė dalis bus linkusi priimti palestiniečiams teigiamą sprendimą.
Sureikšminta Lietuvos pozicija
Kokia Lietuvos vieta ir svarba visoje šioje sudėtingoje situacijoje? Iš esmės tokia pat, kaip ir Samoa ar Saliamono salų. Svarbiausios derybos ir kompromisų paieškos prieš balsavimą UNESCO Generalinėje konferencijoje vyko tarp ES narių – buvo sprendžiama, ar laikytis bendros pozicijos. Ta bendra pozicija galėjo būti tik susilaikymas. Tačiau ES, kaip jau ne kartą yra buvę, patvirtino, kad jos narių pozicijos užsienio politikos klausimais yra per daug skirtingos. Palestiniečių užsispyrimas greičiausiai irgi prisidėjo prie nuomonių išsiskyrimo ES viduje. Po to, kai ES nepriėmė jokios bendros pozicijos, Lietuvos balsas nieko ir nebegalėjo lemti.
Kokia Lietuvos vieta ir svarba visoje šioje sudėtingoje situacijoje? Iš esmės tokia pat, kaip ir Samoa ar Saliamono salų.
Žinoma, išskyrus pačios Lietuvos vidinius argumentus ir motyvaciją, kuriais galėjo grįsti savo apsisprendimą nepritarti Palestinos narystei UNESCO. Oficiali Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos pozicija labai abstrakti. „Formuluodami koordinuotą nacionalinę poziciją, remiamės politinės logikos, principingumo, nuoseklumo, pragmatizmo prielaidomis bei šalies strateginių ir saugumo interesų suvokimu“, – buvo teigiama vėliau išplatintame ministerijos pranešime.
Esminiai žodžiai čia galėtų būti „šalies strateginių ir saugumo interesų suvokimas“. Kokie yra tie interesai ir koks jų suvokimas Lietuvos diplomatiniuose sluoksniuose – kartais sunku suprasti net ir šiek tiek besidomintiems tarptautiniais santykiais. Lengviausia būtų pasirinkti pačią populiariausią versiją: Lietuva tiesiog pasidavė JAV spaudimui ir „eilinį kartą sutiko su paklusniu JAV tarno vaidmeniu“.
Tačiau šiuo atveju JAV greičiausiai nei prašė, nei spaudė Lietuvą – kam tas Lietuvos balsas „prieš“, kai rezultatas ir taip buvo aiškus? Svarbiausias balsavimas turi įvykti Saugumo Taryboje, tačiau net ir tai nepakeis bendros situacijos – Palestina per artimiausius dvejus metus taps kai kurių JT specializuotų organizacijų nare ir gal net įgaus „ne narės“ statusą JT Generalinėje Asamblėjoje.
Balsavimai taikos nesukuria
Tad Lietuvos apsisprendimas turėjo būti savanoriškas. Skaičiuojant taktinius tokio sprendimo dividendus, žinoma, galima įsivaizduoti, kad tai bus papildomas pretekstas JAV „pagirti“ Lietuvą dėl principinės pozicijos. Galbūt net kažkas galėtų įtarti, kad Lietuva tikisi didesnės JAV paramos pretenduojant po kelerių metų užimti JT Saugumo Tarybos nenuolatinės narės vietą.
Tačiau turint galvoje, kad nenuolatinius Saugumo Tarybos narius renka JT Generalinė Asamblėja, kurioje dominuoja simpatijos Palestinai, toks Lietuvos sprendimas gali apskritai užkirsti kelią šios vietos link. Todėl Lietuvai gali tekti apsispręsti – ar ir toliau JT organizacijose rinktis „išsišokėlės“ vaidmenį ir ilgainiui atsisakyti savo sumanymų aktyviau siekti kokių nors ryškesnių pozicijų JT, ar pakeisti savo kategorišką nuostatą ir susilieti su „neapsisprendusiųjų“ gretomis. Neatrodo, kad Lietuva tiksliai žinotų, kokie ilgalaikiai veiklos JT rėmuose siekiai ir principai.
Strategine prasme Palestinos iššūkis apskritai gali pakeisti JT. Jei JAV ir toliau stabdys savo įmokas JT specializuotoms agentūroms, ilgainiui tai reikš de facto amerikiečių pasitraukimą iš JT struktūrų. Toks scenarijus gali būti pavojingas tiek JAV, tiek ir JT. Amerikiečiams tai grėstų keista tarptautine izoliacija, kurią kompensuoti būtų bandoma dvišaliais santykiais ir dominavimu Vakarų valstybių ar „turtingųjų klubo“ organizacijose, o JT greičiausiai virstų vis mažiau reikšmingu plepėtojų forumu, kuriame garsiausiai skambėtų anaiptol ne demokratiškų valstybių balsai.
JAV, žinoma, gali atsisakyti savo besąlygiškos paramos Izraeliui ir šį kartą pritarti JT narių daugumos pozicijai. Bet tai neužtikrintų taikos Artimuosiuose Rytuose. Galbūt net priešingai – Izraelis, supratęs, kad liko vienui vienas prieš jo nepripažįstančių Arabų valstybių gretas, gali rimtai ruoštis dar vienam išlikimo karui. JAV, nors ir remdama Izraelį, ilgą laiką buvo svarbiausia Izraelio radikalus tramdančia jėga.
Tačiau labiausiai tikėtinas scenarijus – kad Palestina, net ir pasiekusi platesnį tarptautinį pripažinimą kai kuriose JT organizacijose, niekaip iš mirties taško nepastūmės taikos derybų su Izraeliu. JAV ir Izraelis blokuos ten, kur bus įmanoma, o kur ne – ignoruos tariamai didesnį Palestinos svorį. O realiai Izraelio ir Palestinos žemėse ir toliau tęsis smurtas. Būtų paprasta, jei jį galėtų sustabdyti vienas ar kitas balsavimas UNESCO ar JT Generalinėje Asamblėjoje. Todėl argumentai, kad Lietuva išdavė tautų apsisprendimo principus ar nuolankiai pasidavė JAV spaudimui, yra tik emocinės iškrovos, nieko daugiau.
