Kaip veikia paklausos ir pasiūlos dėsnis, turbūt rasime kiekvieno ekonomikos pradžiamokslio pirmame puslapyje. Lengvai pajuokaudami galime teigti, kad šio dėsnio principus perpranta net skaityti nemokantys vaikai, kurie jau pirmaisiais gyvenimo metais suvokia: jei nebus sriubos paklausos, neatsiras ir skanėstų pasiūlos.
Kalbant rimčiau, paklausos ir pasiūlos dėsnis nesunkiai suvokiamas vos pradinį išsilavinimą prieš septynis dešimtmečius įgijusiai senolei, kuri prie pensijos prisiduria turguje pardavinėdama savame darže užaugintas braškes ar salotas. Tad paklausos ir pasiūlos dėsnis suprantamas visiems, nuo mažo iki seno. Išskyrus politikus.
Į tai būtų galima nekreipti dėmesio, jei ne viena problema. Mokesčių mokėtojų pinigus valdantiems veikėjams dažnai stinga išmanymo, tačiau ambicijų niekada nepritrūksta. O tai turėtų kelti nerimą šalyje, kurios viešasis sektorius arti neįgalumo būklės, nesugeba įgyvendinti ne tik strategiškai svarbių, bet ir kasdienybės poreikius tenkinančių užduočių. Net neverta kalbėti apie daugiabučių namų renovaciją, kuri daugumai čekų ar lenkų tėra seniai pamiršta praėjusio dešimtmečio aktualija. Pakanka įvertinti mūsų didmiesčių gatvių būklę. Ne tik Kauno, Vilniaus taip pat.
Bet grįžkime prie paklausos ir pasiūlos dėsnių bei ambicijų. Birželį, tikėtina, į pirmą skrydį pakils Vilniaus mero Artūro Zuoko paskubomis iškeptos oro bendrovės „Air Lituanica“ lėktuvas. Jei A. Zuokas būtų verslininkas, galėtume paploti per petį ir palinkėti sėkmės, kad gyvuotų ilgiau nei per krizę gimusi ir vos metus išgyvenusi „Star1 airlines“. Negražu šaipytis iš numirėlio, tačiau vienetas šios bendrovės pavadinime, atrodo, reiškė lėktuvų skaičių. A. Zuoko flotilė bus dvigubai didesnė, nors bendra vietų suma „Air Lituanicos“ lėktuvuose beveik tokia pati kaip ir vieninteliame „Star1 airlines“ boinge.
Nors „Air Lituanicos“ lėktuvas dar nė karto neatsiplėšė nuo žemės, akivaizdu, kad pasiūlos ir paklausos dėsnis šios oro vežėjos įkūrėjams neįkandamas. Kitaip būtų aišku, kad Europoje, ypač regione aplink Lietuvą, oro linijų bendrovių pasiūla gerokai didesnė nei paklausa. Tai puikiausiai atspindi estų, latvių ar lenkų oro vežėjų ataskaitos, kuriose raudonų skaičių gerokai daugiau nei žalių.
„Air Lituanicos“ koncepcija unikali, sakys jums iš savivaldybės algą gaunantis naujosios bendrovės direktorius. Galbūt taip, bet pasiūlos ir paklausos dėsnis kol kas rodo visai ką kita – arba oro vežėja visai neypatinga (tad nėra pasiūlos), arba ji nepaklausi, t. y. nėra strateginio investuotojo, kurio nesėkmingai nuo Tailando iki Pietų Afrikos Respublikos ieškojo pats A. Zuokas. Arba – labiausiai tikėtina – nėra nei vieno, nei kito.
Dar vieną ambicingą projektą iš stalčiaus neseniai išsitraukė vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas. Jis pareiškė, kad iki 2016-ųjų būtina pabaigti dešimtmečius statomą nacionalinį stadioną Vilniuje, ant Šeškinės kalno. Pinigų esą reikėtų paprašyti ES.
Ar toks stadionas paklausus? Argumentas, kad jo reikia Dainų šventei, toks nerimtas, kad net svarstyti nereikia. Krepšinio šalyje kelis tūkstančius žiūrovų sugeba pritraukti nebent nacionalinė rinktinė ir dviejų stipriausių klubų dvikovos, tad futbolo, o juo labiau lengvosios atletikos varžybų paklausa skaičiuojama keliais šimtais ar tik dešimtimis.
270 mln. litų, kurių esą reikia šiam stadionui pastatyti, būtų galima panaudoti senoms sporto bazėms remontuoti ar naujoms, bet kuklesnėms statyti. Ir nebūtinai ant Šeškinės kalno, nebūtinai vien Vilniuje. Naudos būtų daugiau, o ir oras švaresnis.
Kyla dar vienas klausimas: ar netikėta D. Barakausko iniciatyva yra tik jo ambicija? Galbūt ji įkvėpta kito abejotino šimtus milijonų litų kainavusio projekto – Valdovų rūmų, stūksančių priešais vidaus reikalų ministro kabineto langus? O gal ši iniciatyva yra noras tęsti partijos kolegos Juozo Imbraso, vadovavusio Vilniaus miestui tuomet, kai išleidus dešimtis milijonų litų stadiono projektas beviltiškai įstrigo, o paskui vilkosi korupcijos ir aplaidumo šleifas, darbus?
Akivaizdu, kad lietuviška politika yra sritis, kur universalusis paklausos ir pasiūlos dėsnis ignoruojamas. Tai mažų mažiausiai neatsakinga, kai eikvojami mokesčių mokėtojų pinigai, kurių pasiūla visuomet mažesnė nei paklausa, net kai kalbame apie gyvybiškai svarbias miesto ar valstybės gyvavimo funkcijas – kad ir apgailėtiną gatvių būklę A. Zuoko ar piliečio saugumą D. Barakausko atveju.
Meras, matyt, pultų teisintis, kad tie keli milijonai, kuriais rizikuojama kuriant bendrovę „Air Lituanica“, net nepridengtų milžiniškos sostinės biudžeto skylės. Ministras kalbėti apie stadiono statybas pradėjo nuo sakinio apie ES lėšas.
Tačiau ir vienu, ir kitu atveju tai yra mokesčių mokėtojų pinigai ir juos reikia išmintingai investuoti, o ne taškyti. Elementarių gyvenimo dėsnių nepaisantys politikai yra neatsakingi, o apakinti ambicijų – dar ir pavojingi. Atsakomybės stoka ir ambicijos – itin nuodingas mišinys.
