Prestižiškiausiuose vyno žinovų rinkimuose – Geriausio pasaulio someljė varžybose – Lietuvai šiemet atstovavo Narimantas Miežys. Iš Tokijuje vykusio renginio ką tik grįžęs viešbučio „Kempinski Hotel Cathedral Square“ restorano someljė N. Miežys IQ pasakojo savo įspūdžius ir prieštaringas čempionato sukeltas mintis.
Kelią į pasaulinį čempionatą N. Miežiui atvėrė pernai laimėtas Geriausio Lietuvos someljė titulas. Jau pelnęs šį titulą N. Miežys užėmė antrą vietą ir Baltijos šalių someljė čempionate – tai kol kas aukščiausias Lietuvos laimėjimas.
Tituluotasis someljė savo dalyvavimą Japonijoje vykusiame čempionate vertina vidutiniškai. Kartu su dar 56 dalyviais iš viso pasaulio lietuvis rungėsi ketvirtfinalyje ir į pusfinalį, į kurį buvo atrinkta 12 geriausių kandidatų, nepateko.
Geriausio pasaulio someljė titulas šiemet skirtas šveicarui Paolo Basso. Antrą vietą laimėjo kanadietė Veronique Rivest – pirmoji moteris per čempionato istoriją, patekusi į finalą tarp trijų geriausių pasaulio someljė. Trečias šį kartą liko belgas Aristide’as Spiesas.
Kas trečius metus vykstančios varžybos, kurias organizuoja Tarptautinė someljė asociacija, vyko keturioliktą kartą.
Koją pakišę klausimai
Į prestižinį čempionatą šįkart vyko du lietuviai – N. Miežys ir Lietuvos someljė asociacijos prezidentas Arūnas Starkus. Tokios sudėties – kandidatas ir nacionalinės asociacijos prezidentas – buvo daugelis į čempionatą atvykusių nacionalinių komandų. A. Starkus ne tik lydėjo N. Miežį, bet ir teisėjavo čempionato pusfinalyje. Tai, pasak N. Miežio, yra aukštas įvertinimas Lietuvai.
Ketvirtfinalyje kandidatams tradiciškai teko laikyti teorinių žinių testą iš 60 klausimų, akluoju būdu degustuoti vynus ir stipriuosius gėrimus bei pateikti baltąjį vyną iš dekanterio per 3 minutes.
Lietuvos atstovui koją pakišo teorinės žinios. „Švedai, norvegai patenka į finalą, nes yra sukaupę daugybę teorinių žinių. Tam reikia skirti savo gyvenimą, to sąmoningai kiekvieną dieną siekti. Reikia žinoti ne tik viską, kas susiję su vynu, bet ir viską, kas susiję su arbata, alumi, degtine, kitais stipriaisiais gėrimais, maistu“, – pasakojo N. Miežys.
Tarp teorinių klausimų buvo reikalaujančių parodyti išties itin aukštą pilotažą. Pavyzdžiui, dalyvių buvo prašoma išvardyti Italijos Barbaresko kaimelio zonų pavadinimus, nors visame Barbareske tegyvena keli šimtai žmonių.
Ketvirtfinalio dalyviams taip pat reikėjo priskirti 20 skirtingų pavadinimų degtinių šalims, iš kurių jos kildinamos. Pusę iš šio sąrašo N. Miežys žinojo, tačiau buvo ir tokių pavadinimų, kuriuos someljė girdėjo pirmąkart.
Per akląsias degustacijas teko ragauti dviejų rūšių vyno ir aprašyti kiekvieno vyno skonines savybes, aromatus, kilmės šalį, derliaus metus, alkoholio kiekį, kainą, su kokiu maistu jį siūlytų derinti. Vienam vynui apibūdinti buvo skiriamos 5 minutės. Vėliau reikėjo degustuoti ir atspėti tris spiritinius gėrimus – du iš jų lietuviui pavyko atspėti. Paaiškėjo, kad ketvirfinalio dalyviams buvo pateiktas žolelių likeris „Fernet Branca“, japoniškas 21 metus brandintas viskis ir „Pisco“ – spiritinis vynuogių gėrimas.
Duoklė Naujajam Pasauliui
Iš daugiau nei pusšimčio čempionato dalyvių į pusfinalį buvo atrinkta 12 geriausių. Finalo dieną, išrikiavus ant scenos visus pusfinalio dalyvius, buvo iškilmingai paskelbti trys geriausi, patekę į finalą. Jame gali teisėjauti tik anksčiau pasaulio čempiono titulą pelnę someljė. Beje, būtent ankstesnių čempionatų laimėtojai tradiciškai rengia ir varžybų užduotis bei nuostatas.
Nors ketvirtfinalyje dalyviams buvo pateikta atspėti gana žinomus, gerus vynus, finale teko ragauti ir apibūdinti netradicinius – vyną iš Indijos, Izraelio. Stiprieji gėrimai taip pat toli gražu nebuvo tradiciniai brendžiai ar konjakai, o distiliatai iš Japonijos, Indijos, Kinijos.
„Klasikiniu brendžiu ar konjaku nieko nebenustebinsi. Jei pateikiamas distiliatas, jis bus iš Naujojo Pasaulio. Beje, net sakė Japonijoje man atsiskleidė visai kitomis spalvomis. Anksčiau šis gėrimas man nebuvo palikęs didelio įspūdžio. Bet brandinta sakė, kurios ragavau Japonijoje, atvėrė visai kitokį pasaulį. Be to, ji puikiai dera ne tik su japonišku maistu, bet ir europietiška virtuve“, – pasakojo N. Miežys.
Dvejones pakeitė ryžtas
Pažintis su someljė pasaulio geriausiais N. Miežiui atskleidė, kad šie žmonės tokiems čempionatams ruošiasi kone visą sąmoningą gyvenimą. Tarp pasaulio čempionatų finalininkų dauguma būna perkopę 4-ą ar 5-ą dešimtį, tad jų sėkmė čempionate – daugybės metų intensyvaus darbo rezultatas. „Žvelgdamas į šiuos žmones suprantu, kad manęs dar ant žemės nebuvo, kai jie jau ragavo vyną. Kita vertus, būna ir išimčių. Bet siekiant tapti čempionu perkopus trisdešimtmetį būtinas visiškas atsidavimas“, – pasakojo N. Miežys.
Garsiausi pasaulio someljė neslepia treniruotėms skiriantys absoliučiai kiekvieną dieną daugybę metų, kol užlipa ant aukščiausio pakylos laiptelio. Pavyzdžiui, Sörenas Polonius – vienas geriausių pasaulio someljė iš Švedijos – pasakojo kiekvieną dieną nuo maždaug 10 iki 13 val. skiriantis teorinėms žinioms: skaito specializuotą spaudą, knygas, ieško informacijos internete. Vėliau treniruojasi aklai degustuodamas vynus. Dar vėliau vyksta į restoranus, kuriuose dirba vyriausiuoju someljė, ir čia prižiūri pavaldinių darbą, parenka vyną lankytojams. Taip dirba šešias dienas per savaitę.
„Sekmadieniais, kaip pats sakė, jei turi laiko, susitinka su žmona. Tokie žmonės čempiono vardo siekia metai iš metų kiekvieną dieną. Tai – kaip olimpiados medalis sportininkui. Ši veikla išties primena sportą: turi nuolat būti puikios formos“, – sakė N. Miežys.
Lietuvos atstovas prisipažino, kad po čempionato jį apniko prieštaringos mintys. Po pirmojo čempionato vakaro N. Miežys pasakojo pamanęs, kad pačių aukščiausių profesinių viršūnių jis nepasieks. „Pamaniau, kad tam reikėtų palikti Lietuvą, įsidarbinti kokiame nors restorane, turinčiame kelių tūkstančių vynų kortą“, – svarstė jis. Tačiau po antrosios čempionato nakties grįžo ryžtas toliau treniruotis ir siekti aukščiausių įvertinimų. Taip mąstyti įkvėpė Japonija, tiksliau, pažintas vietos žmonių mentalitetas.
„Mačiau, kaip japonai atkakliai dirba, siekia savo tikslo ir nepasiduoda net ištikus nesėkmei. Tad aš dabar esu dvejonių kelyje. Lietuvoje reikėtų geros treniruočių aikštelės: gero restorano, kuris nuolat būtų pilnas, kuriame nuolat reikėtų rekomenduoti gėrimus. Atsiradus tokiai vietai, būtų galima galvoti apie Europos čempionatą, o tada – ir pasaulio“, – sakė N. Miežys.
