V. Tamoliūno „Vandenai“ (2007), 100×80 cm, aliejus, drobė; darbo fragmentas. (A. Elsbergo nuotr.)
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje – žvilgsnis į menininko Vytauto Tamoliūno (1955–2009) gyvenimą.
Kiekvienas žmogus ką nors skelbia, mažų mažiausiai – save. Tačiau kai kurie sugeba neapsimestinai pajusti visumą ir tapti kitokie. Šioje parodoje, pavadintoje „Matau save paveiksle“, tai ir regime – priartėjimą prie pradžios, Dievo, žmogiškumo paieškas.
V. Tamoliūnas pasirinktu keliu ėjo ne kaip karys, veikiau kaip piligrimas; kiekvienas žolyno virptelėjimas, lengvas atspindžių vandenyje mirgėjimas jam buvo tarytum malda, dar vienas pasaulio vientisumo įrodymas. Savo paveikslus menininkas neretai lygindavo su krikščioniška mandala, rožinio kalbėjimu – malda ne žodžiais, bet pasauliu ir pačiu savimi.
Parodoje eksponuojami iš įvairių privačių kolekcijų surinkti dailininko darbai aprėpia laikotarpį nuo pirmųjų savito braižo paieškų iki gerai žinomų daugelio pamėgtų darbų. Netgi paskutinio triptiko „Metastazių metamorfozės“ baigiamuoju akordu nepavadinsi – tai greičiau ramus, neišvengiamas grimzdimas į tylą ir tamsą, bet iš šių vėl ir vėl sutviska V. Tamoliūno darbų šviesa.
Nuosekliai apžvelgus menininko kūrybą, apima nuostaba, koks didelis lūžis turėjo įvykti jo pasaulėjautoje. Pirmieji paveikslai paveikti siurrealizmo, kandžiai ironiški, regime daugeliui nematytus portretus. Iš vegetaro („Vegetaras“) galvos pūpsanti vaisių kaugė, laukan besiveržiančios vynuogės perteikia jauno žmogaus kritiškumą, norą suprasti ir lengvai pašiepti. Pamažu darbai tampa abstraktesni, ima ryškėti vėlesnės dailininko kūrybos pagrindu tapę upės ir žolynų motyvai.
Kiekvienas save atradusio dailininko paveikslas – tūkstančių smulkučių ryškiaspalvių potėpių variacijos. Švelnūs tonai, fragmentiški gamtos motyvai nejučiomis primena M. K. Čiurlionio muziką ir tapybą. Bet V. Tamoliūno darbai ramesni, juose bemaž nėra simbolikos, jausmų sumaišties. Iš paveikslų sklindanti vidinė ramybė leidžia užčiuopti pačią daiktų esmę ir suteikia jiems tą spinduliuojančią šilumą, dėl kurios visa tampa gyva ir šventa, aukščiau „dieviškumo“ ar „žmogiškumo“ sampratų.
Tiesa, parodoje eksponuojami ir menininko fotografijų ciklai „Kauno menininkai“, „Kauno menininkų šeimos“, „Kaunas: dienoraščio fragmentai“. Vis dėlto čia V. Tamoliūnui pritrūko laiko savitam stiliui sukurti, savo ar kolegų pasaulėžiūroms perteikti.
Nors pavienes autoriaus skulptūras vertinti labai sunku, bet parodoje jos tampa dalimi itin suasmenintos menininko kūrybos, pagrįstos ne tiek gamtos motyvais, kiek vidiniais išgyvenimais. Dailininko parašas po miglose bebraidančio žirgo paveikslu „Vaikystėje labai norėjau turėti arklį. Nors pusę…“ primena ne pavadinimą, o veikiau amžinai gyvos vaikiškos svajonės prisiminimą. Lygiai taip darbe „Iškyla“ nustebina ne idiliškas šeimos vaizdas, o šiltai jaukios Vėlinių žvakėmis išsidabinusios kapinaitės. Tokiame kontekste neįspūdinga skulptūra, vaizduojanti vaikystės kriaušes („Kriaušės iš vaikystės“), įgyja visai kitokią emocinę bei meninę vertę.
Jautriais teptuko brūkštelėjimais žymėdamas savo kelią, V. Tamoliūnas vis dėlto pridengė jį švelniai balkšva migla. Nes, kaip pasakytų Antoine’as de Saint-Exupéry, „tai, kas svarbiausia, akimis nematoma. Ieškoti reikia širdimi“.
