A. Laurinavičius.
Didelė pajamų nelygybė stabdo visuomenės ir valstybės raidą, turi labai didelę įtaką gyventojų sveikatos apsaugos, švietimo galimybėms, būsto sąlygoms ir nusikalstamumo lygiui. Dėl didelių turtinių skirtumų kyla politinis nepasitenkinimas, galintis sukelti rimtų socialinių sukrėtimų.
Lietuvoje visuomenės nauda dažnai suvokiama kaip ją sudarančių individų naudų suma. Todėl dėmesys kreipiamas tik į BVP augimą, bet ne į jo paskirstymą. Tačiau pastarojo meto ekonomikos tyrimai visuomenės gerovę sieja ne tik su individų turimų išteklių ar gaunamų pajamų dydžiu, bet ir su jų paskirstymu (ar nelygybe).
Populiariausias rodiklis gyventojų pajamų nelygybei nustatyti – Gini koeficientas, kuris parodo, kokią dalį visų pajamų gauna 10 proc. turtingiausių šalies gyventojų (pvz., jei Gini koeficientas būtų lygus 20, tai parodytų, kad 10 proc. turtingiausių šalies gyventojų gauna 20 proc. visų šalies pajamų).
Pasaulyje šis rodiklis siekia 40, Jungtinėse Valstijose – net 47, tuo tarpu socialinės gerovės valstybės modelį įgyvendinusios ES vidurkis yra apie 30. Vis tik ES viduje egzistuoja dideli skirtumai: nuo 22,7 Gini koeficiento Slovėnijoje iki 37,4 Latvijoje („Eurostat“ 2009 m. duomenys). Lietuvoje gyventojų pajamų nelygybė gana didelė (Gini koeficientas – 35,5), ji didesnė tik jau minėtoje Latvijoje.
Nors Lietuvoje nemažai kalbama apie pajamų nelygybę ir įvairius būdus jai mažinti, Gini koeficiento pokyčiai šioje srityje nefiksuoja reikšmingos pažangos: 2005 m. Lietuvoje Gini koeficientas siekė 36,3, taigi per ketverius metus nelygybė šalyje sumažėjo vos 0,8 punkto.
Progresinių mokesčių įtaka pajamų nelygybei
Pastaruoju metu kaip niekad išpopuliarėjo progresinių gyventojų pajamų mokesčių idėja. Nors dažnai juokiamės, kad mūsų šalyje yra 3 milijonai žmonių, kurie geriau negu vidutiniškai išmano krepšinį, turime tikrai ne mažesnį skaičių ekspertų ir ekonomikos srityje. Gal todėl kaip visuomet prieš rinkimus pasirodęs ir ketveriems metams vėl paguldytas į stalčius progresinių pajamų mokesčių vaiduoklis sulaukė tiek pat jį palaikančių balsų, kiek ir jį niekinančių pasisakymų.
Kadangi tai plačiai diskutuota tema, nebeverta karoti visų argumentų už ir prieš, bet įdomu patyrinėti galimas tokio mokesčio sąsajas su gyventojų pajamų nelygybe. 2010 m. progresiniai gyventojų pajamų mokesčiai buvo taikomi 20-yje iš 27 ES narių. Visos 7 šalys, kuriose progresiniai pajamų mokesčiai netaikomi, priklauso dvylikai vėliausiai prie ES prisijungusių šalių (2004 ir 2007 m.): be Lietuvos, Latvijos ir Estijos, tai Bulgarija, Čekija, Rumunija ir Slovakija.
Pačios progresinės mokesčių sistemos labai skirtingos: nuo 2 pajamų grupių Airijoje, Danijoje, Lenkijoje, Vengrijoje iki 17 Liuksemburge. Viršutiniai mokesčio tarifai taip pat labai skiriasi: nuo 30 proc. Kipre, 32 proc. Lenkijoje ir Vengrijoje iki 55,9 proc. Danijoje ir 56,6 proc. Švedijoje (šiose dviejose šalyse susumuoti valstybiniai ir municipaliniai gyventojų pajamų mokesčiai).
Įdomu palyginti pajamų nelygybę tarp ES šalių, taikančių progresinius ir „plokščiuosius“ gyventojų pajamų mokesčius. Pasirodo, palyginę 7 „neprogresinių“ ES šalių Gini indeksą su 20-ies „progresinių“ šalių, gauname akivaizdų skirtumą: 31,8 ir 28,7. Dar daugiau: jei paskaičiuotume 5 naujųjų ES šalių narių su progresine mokesčių sistema Gini indekso vidurkį, gautume 27,0 rezultatą, kuris yra žymiai geresnis nei 7 „neprogresinių“ ES šalių vidurkis. Vadinasi, galime teigti, kad progresinė gyventojų pajamų mokesčio sistema išties padeda sumažinti socialinę nelygybę.
Visgi klasikinė ekonomikos teorija teigia, kad kai mokesčiai paveikia ribinius vartotojo sprendimus (o taip įvyksta diferencijuoto pajamų apmokestinimo atveju), atsiranda neefektyvumo nuostoliai, taigi darbo, kurį gyventojai nusprendžia parduoti rinkoje, apmokestinimas, o juo labiau progresinis, yra iškreipiantis – gyventojai turbūt pasiūlys mažiau darbo nei pasiūlytų, jei mokestis nepadidėtų. Ir priešingai, jei mokesčiai remiasi vartotojo pradinio išteklių rinkinio verte, tai efektyvumo nuostolių nebus (Walraso antroji gerovės ekonomikos teorema).
Todėl gyventojų pajamų apmokestinimo sistemos peržiūra turėtų vykti kompleksiškai kartu su gyventojų turto apmokestinimo klausimais (iškeliant ne tik NT apmokestinimo klausimą, bet netgi ir tokias „egzotiškas“ idėjas, kaip progresinis gyventojų nekilnojamojo turto ir žemės apmokestinimas), juos įvertinant socialiniu, fiskaliniu ir ekonominio efektyvumo požiūriu. Politiniai sprendimai turėtų būti priimami po rimtos akademinės analizės.
Kompleksinė gyventojų pajamų ir turto apmokestinimo sistemos peržiūra galėtų padėti spręsti socialinio teisingumo, mokestinės sistemos patikimumo, visuomenės solidarumo problemas, tvarkyti valstybės finansus, spręsti viešojo sektoriaus fiskalines problemas, tuo pačiu siekiant išvengti dėl mokestinių iškraipymų galimai atsirandančio neefektyvumo žalos visai šalies ekonomikai.
____________________
Algimantas Laurinavičius yra Vilniaus universiteto ekonomikos mokslų doktorantas, AB „Hanner“ finansų direktorius
