Buvusiam ilgamečiam Panevėžio pataisos namų vadovui Kęstučiui Slančiauskui malonu ilsėtis po įtempto darbo. Tačiau įpratusiam prie aktyvios veiklos žmogui nelengva tapti ramiu pensininku, tad tenka susigalvoti, kaip paįvairinti monotonišką kasdienybę.
Kritikuoja valstybės
poziciją
Vasarą sukaks dveji metai, kai Kęstutis Slančiauskas nebevadovauja Panevėžio pataisos namams, panevėžiečių vadinamiems moterų kalėjimu.
Visą šį laiką vyras tiesiog poilsiauja – nors jam dar tik 54-eri, jau yra pensininkas. Kaip ir kiti statutinėse organizacijose dirbę žmonės, teisę išeiti į pensiją jis įgijo kur kas anksčiau, nei įprasta daugeliui privačių ar valstybinių įstaigų darbuotojų.
Panevėžietis neslepia, kad bent jau kurį laiką pensininko gyvenimas, galimybė pailsėti buvo visai malonūs, bet ankstyvą policininkų, kariškių, kalėjimų darbuotojų, kitų statutinių tarnautojų išsiuntimą į pensiją K. Slančiauskas kritikuoja.
„Teko skersai išilgai išvažinėti Vokietiją, Šveicariją, domėtis šių ir kitų Europos valstybių buvusių kolegų darbu. Ten niekas neskuba patyrusių žmonių varyti į pensiją, o mielai naudojasi jų žiniomis, gebėjimais. Tik, žinoma, vyresnių darbuotojų niekas neskuba, tarkime, siųsti patruliuoti gatvėse, jiems pritaikomos tinkamesnės pareigos, leidžiama dirbti ūkinius darbus, tvarkyti dokumentus ir panašiai.
O Lietuvoje kažkodėl nuolat dejuojama, kad trūksta policininkų, tačiau nesuteikiama galimybė dirbti pakankamai patirties, žinių turintiems vyresniems žmonėms“, – piktinasi K.Slančiauskas.
Yra noro, stinga
galimybių
„Tiesą sakant, tapti pensininku mano turėtas tarnybos stažas leido jau tada, kai buvau vos 41 metų. Ramiai eiti pareigas galėjau iki penkiasdešimties, tačiau vėliau kasmet turėjau rašyti prašymus ministrui, kad gaučiau leidimą dirbti toliau. Tokia galimybe pasinaudojau tik kartą, o vėliau abipusiu susitarimu pareigas palikau.
Man nebuvo priimtina tokia situacija: nemaloni pati būtinybė prašyti leisti dirbti, be to, koks darbas, kokie sprendimai gali būti, jei nuolat jauti savo padėties laikinumą“, – prisimena priežastis, privertusias palikti darbą.
K.Slančiauskas tvirtina, kad, nepaisydamas galimybės anksti išeiti į pensiją, jis ir anksčiau norėjo, ir dabar nori dar padirbėti. Pasak jo, panašiai jaučiasi ir daugelis jo pažįstamų „jaunų pensininkų“. Tačiau dirba esą tik vienas kitas, nes buvusiems statutinių organizacijų darbuotojams, pasirodo, itin sunku rasti darbo.
„Žmogui, didelę gyvenimo dalį dirbusiam, tobulėjusiam vienoje srityje, tikrai nelengva pritapti, įsitvirtinti kitur. Tarkime, turiu du aukštojo mokslo diplomus, tačiau savo žinias buvau įpratęs pritaikyti specifinėje veikloje. Būtų sudėtinga imtis darbo, kurį man diplomai tarsi ir leidžia dirbti, tačiau lyg ir draudžia specifinė praktinė patirtis, – pasakoja buvęs kalėjimo vadovas. – Be to, firmų savininkai ir neskuba priimti anksčiau uniformas dėvėjusių žmonių.
Gal ir suprantama, nė vienas nėra tikras, ar nepadaro kokių nors pažeidimų, tad baiminasi, kad, tarkime, buvęs tardytojas jam kokius nors nesklandumus prikiš“.
K.Slančiauskas neslepia pats patyręs tokį verslininkų požiūrį: bandydamas įsidarbinti, juto nemenką susidomėjimą tik tol, kol potencialūs darbdaviai sužinojo apie jo buvusią darbovietę.
Nenusivylęs namų
šeimininkas
K.Slančiauskas sako neatsisakantis minčių apie galimą darbą, tačiau, kol jo neturi, stengiasi mėgautis pensininko kasdienybe: „Mano darbas nebuvo lengvas, todėl bent jau pirmuosius pensijos metus tik džiaugiausi ramybe. Dabar jau norisi ir kokios nors veiklos, tad turiu šiek tiek jos prisigalvojęs“.
Vyras pasakoja tapęs pensininku ėmęs taikytis prie savo „pelėdiškos“ prigimties: vėlai keliasi, vėlai ir baigia dieną. Atrado malonumą ilgai skaityti spaudą, peržiūrėti įvairių televizijos kanalų transliuojamas žinias.
Daug laiko skiria augintiniui – pusantrų metų šuniui Lordui, su juo kasdien išsiruošia į ilgus pasivaikščiojimus. Rimtesni darbai – savų ir draugų automobilių priežiūra, namo, kiemo tvarkymas. „Tapau tikru kiemsargiu. Buvo šeimoje norinčiųjų, kad ir kulinaru tapčiau, bet nesulaukė“, – juokauja K.Slančiauskas.
Tėvas patarė imtis
politikos
Originalią galimybę praskaidrinti kiek monotonišką pensininko kasdienybę K.Slančiauskui pasufleravo tėvas. „Juodu su mama jau seniai pensininkai, tačiau nesėdi užsidarę namuose – gieda bažnyčioje, dainuoja chore. Tėvas primygtinai patarė sekti jo pavyzdžiu – ieškotis kokios nors veiklos. Kitaip, sakė, pats sau tapsi neįdomus. Klausos neturiu, dainuoti netinku, tad susidomėjau tėvo patarimu stoti į partiją“, – prisimena „Sekundės“ pašnekovas.
Iki pensijos jis sako domėjęsis politika, bet aktyviai joje dalyvauti negalėjęs – statutinių organizacijų darbuotojams tai draudžiama. Draudimui nustojus galioti, K.Slančiauskui nekilo abejonių, kokią politinę jėgą pasirinkti: tėvo, kario savanorio, gyvenimo patirtis ir paties įsitikinimai artimiausią rodė esant Tėvynės sąjungą.
Savo iniciatyva prieš pusantrų metų tapęs šios politinės partijos nariu, K.Slančiauskas jau sulaukė ir kolegų pasitikėjimo – šie jį iškėlė kandidatu į miesto Tarybą. Nors savo galimybes patekti į miesto valdžią pensininkas vertina kukliai, tvirtina, kad sėkmės atveju darbas Taryboje jam būtų ir priimtinas, ir įveikiamas.
„Turiu daug vadovavimo ūkiui, bendravimo patirties, esu išmokęs prisiimti atsakomybę, priimti svarbius sprendimus, teko išsiugdyti gebėjimą įsigilinti į kiekvieno žmogaus gyvenimą, problemas.
Vadovaudamas kalėjimui turėjau dideles teises, jei nebūčiau mokėjęs įsigilinti į kiekvieną problemą, nebūčiau galėjęs tomis teisėmis protingai pasinaudoti. Man patiktų savo patirtį pritaikyti dirbant miesto gerovei“, – atvirai kalba K.Slančiauskas.
Jurga VENSKEVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Buvęs ilgametis Panevėžio pataisos
namų vadovas savo patirtį norėtų pritaikyti dirbdamas miesto gerovei.
