Emigracija turi užtarėjų.
Jei išvykusiųjų neįmanoma susigrąžinti, tai reikėtų bent išnaudoti jų energiją.
Prisimenate Antono Čechovo „Tris seseris“ ir jų lyg mantrą kartotą „į Maskvą, į Maskvą“? Pasaulio lietuvių ekonomikos forume (PLEF), liepos pradžioje vykusiame Vilniuje, jos būtų sulaukusios palaikymo ir gal net pagalbos kraunantis lagaminus. Turbūt pirmą kartą tiek daug balsų stojo ginti emigracijos – reiškinio, iki šiol Lietuvoje linksniuoto kaip rykštės už blogus valdžios darbus.
Logiška, kad emigracija užtarėjų rado forume, subūrusiame lietuvius iš JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių. Verslininkai, mokslininkai, menininkai, iš kurių jau ne vienas nebeskirsto savo buvimo tarp „ten“ ir „čia“, kalbėjo apie sąlygiškai naują reiškinį – protų emigraciją, keičiančią protų cirkuliaciją ir vis labiau „plokščią“ pasaulį.
Būrys dvidešimtmečių pasibaigus forumui, ko gero, sapnavo kalte įkaltas sąvokas „išsilavinimas“, „intelektas“, „aukštasis mokslas“. Be šių kertinių dalykų, forumo dalyvių tvirtinimu, Lietuva nebus nei tarp konkurencingiausių, nei tarp traukiančių grįžti ar atvažiuoti šalių. Gal ir apskritai nebus.
Nors forumo dalyviai ir bandė pabraižyti Lietuvos konkurencingumo strategiją remdamiesi ekonomikos terminais, anksčiau ar vėliau diskusijos vis tiek atsimušė į išsilavinimo kokybės sieną. Ilja Laursas, bendrovės „GetJar“ įkūrėjas ir vadovas, svarstė, kad Lietuvos plėtra galėtų vykti mobiliųjų technologijų bei bankininkystės kryptimis. JAV bendrovės „Thermo Fisher Scientific“, siūlančios produktus ir paslaugas mokslui, viceprezidentas Alanas Malusas teigė, jog Lietuva turi visas galimybes plėtoti biotechnologijų šaką. Taigi, kad ir kokiu keliu šalis žengtų, be investicijų į mokslą ir išsilavinimą – nė iš vietos.
Tačiau kokiu keliu eiti pačiam? Bent jau iki tų 2020 metų, kai Lietuva, švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus teigimu, taps aukštojo mokslo lydere Vidurio Europoje. Tiek lietuviai, tiek užsieniečiai forumo svečiai tvirtino: vienas efektyviausių būdų – išvažiuoti patirti pasaulio. „Aš nebūčiau tiek pasiekęs, jei būčiau augęs Lietuvoje“, – IQ prisipažino Australijoje augęs verslininkas ir filantropas Antanas Guoga, turėdamas omenyje gerokai platesnį akiratį ir atsivėrusias galimybes.
Bendrų Lietuvos ir pasaulio lietuvių pastangų kuriant modernią valstybę svarbą pabrėžė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Šaliai labai svarbūs veržlūs protai, reikalingos kompetencijos ir įgūdžiai, įgyti Lietuvoje ar svetur.“
Andrius Francas, personalo paieškos bendrovės „Strategic Staffing Solutions International“ vadovas Lietuvoje, akcentavo, kad būti naudingam Lietuvai galima ir joje negyvenant.
Tų „negyvenančių“ tarp forumo dalyvių buvo nemaža. Jaunimui skirtą antrąją PLEF dieną salėje pakilo miškas rankų paklausus, kiek iš čia esančiųjų gyvena ne Lietuvoje. Tačiau tik vienas iš minios patvirtino tikrai nesiruošiantis grįžti gyventi į Lietuvą. Galima svarstyti, likusieji buvo sąžiningi ar mandagūs, o galbūt tiesiog dar nekelia sau tokio klausimo.
Niekas nekėlė klausimo ir dėl tautinio mito apie lietuvių savybes – darbštumą, smalsumą, kelių užsienio kalbų mokėjimą. Tokiam idiliškam paveikslui tamsesnių tonų tėkštelėjo paminėta mentaliteto problema, lemianti tautos uždarumą, įtarumą ir susiskaldymą. Darbštumo ir protingumo mitą kiek aptrupino A. Franco pranešimas. Pasak personalo paieškos bendrovės atstovo, aukštojo mokslo sistema šiandien visiškai neatitinka verslo poreikių. Jo teigimu, puikiais pažymiais besimokę abiturientai, įstoję studijuoti populiariosios teisės, tampa prarastąja karta: darbo rinkai jų jau nebereikia. Galimybes išlikti gali sustiprinti papildomos vertės padidinimas, pavyzdžiui, kinų kalbos žinios. Tik daugybė darbo ieškančių studentų, pasak A. Franco, kaip didžiulį savo privalumą vis dar įvardija anglų kalbos žinias, nors šiandien tai nebėra joks privalumas.
Reziumuojant šių metų PLEF temą – konkurencingos valstybės kūrimą – ir didžiulį dėmesį išvykstantiems tarp augančios emigracijos ir augančio konkurencingumo, ko gero, būtų galima dėti lygybės ženklą. Gal konkurencingumo koziriu tikrai taps jauni žmonės, išragavę visus užsienio privalumus ir grįžę į Lietuvą. Kad ir dėl tos priežasties, kurią kaip didžiulį privalumą įvardijo Kinijoje gyvenanti aktorė Eglė Aukštakalnytė-Hansen: „Tik Lietuvoje aš žinau, ką valgau, ką geriu, kuo kvėpuoju.“
Vis dėlto jaunimas – tik viena visuomenės dalis. Tebeliko neaišku, koks gali būti vyresnės kartos indėlis į konkurencingą Lietuvą. Europos Komisijos mokslinių tyrimų ir inovacijų komisarė Máire Geoghegan-Quinn kone vienintelė prabilo apie vyresnę amžiaus grupę. Pasak jos, vienas iššūkių siekiant visos Europos gerovės – gyventojų darbingumo ir savarankiškumo užtikrinimas iki žilos senatvės. Prabėgs keli dešimtmečiai, Lietuva galbūt bus įgyvendinusi savo ambicijas, senatvė bus ranka pasiekiama ne vienam PLEF dalyviui. Tik ar ateities šalyje bus vietos senukams?
